Čarlstonas yra džiazo šokis, išpopuliarėjęs po to, kai 1923 m. Brodvėjuje pasirodė miuziklas „Runnin’ Wild“. Šokis prasidėjo XX amžiaus pradžioje ir buvo pradėtas afroamerikiečių bendruomenių netoli Čarlstono, Pietų Karolinoje. Jis gerai žinomas visame pasaulyje ir dažnai siejamas su 1900 m.
Flappers buvo jaunos baltos moterys XIX amžiaus pabaigoje, kurios nepaisė to, kas to meto moterims buvo įprasta, gėrė ir rūkė viešose vietose bei elgėsi drąsiai ir seksualiai. Jų stilius buvo trumpi, kirpti kirpimai, trumpi, dažnai su kutais, suknelės, stiprus makiažas ir ilgos karoliukų stygos. „Flappers“ lankė garsiakalbius, kurie taip pat nepaisė to laikmečio moterų konvencijos. „Speakeasies“ buvo barai, kurie veikė per Amerikos draudimą.
„Runnin’ Wild“ choras, atlikęs čarlstoną, buvo vyriškas. Flapperiai šokdavo Čarlstoną vieni arba grupėmis, kad sukiltų prieš draudimo šalininkus. Nors šis šokis baltųjų bendruomenėje neprigijo iki 1923 m. hito „Runnin’ Wild Broadway“ su Jameso P. Johnsono dainomis, Harlemo scenoje šis šokis buvo atliktas iki 1913 m. Jis buvo įkvėptas šokių iš Nigerijos, Trinidado ir Ganos. .
Čarlstone kojos labai greitai juda, o rankos siūbuoja. Kulnai iššoka į išorę, o keliai linksta laiku pagal muziką. Šokėjas pradeda sudėjusias pėdas, tada pėdos juda priekiniais ir užpakaliniais žingsniais, kurie šiek tiek energingai šokteli į judesius. XX a. 1920-ojo dešimtmečio Čarlstono šokis leido pasireikšti individualiam kūrybiškumui ir net grupėse kiekvienas šokėjas prie savo šokių įtraukdavo savo muzikos interpretaciją.
XX amžiaus 1920-ojo dešimtmečio versija Charleston XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje išsivystė į svingo šokio ritmą. 1930-aisiais ir 1930-aisiais buvo sukurta daug skirtingų originalaus Čarlstono versijų. „Charleston“ šiandien yra daugelio „Lindy Hop“ grupių dalis ir gali būti atliekama ratu ar kita konfigūracija. Skambinantis asmuo gali skambinti įvairiais judesiais, pvz., įjungti tam tikrus muzikos ritmus, kuriuos turi atlikti visi grupės šokėjai.