Champorado yra ir pusryčiai, ir garnyras, kilęs iš Filipinų. Patiekalas gaminamas iš lipnių ryžių, kurie derinami su kakava ir gaunama košė. Filipiniečiai patiekalą paprastai valgo karštą, ant viršaus užpildami cukrumi, pienu ar grietinėle. Kadangi kai kuriose Filipinų dalyse šviežio pieno nėra lengvai prieinama, patiekalas gali būti patiekiamas su garintu arba kondensuotu pienu.
Tradiciškai šamporas gaminamas naudojant karčiai saldžios kakavos gabalėlius kartu su pieno milteliais ir cukrumi. Blokeliai dedami į ryžius jiems verdant, kad jie išsilydytų ir susijungtų su ryžiais. Už Filipinų ribų virėjai, kurie neturi prieigos prie blokų, gali naudoti kakavos miltelius ar net kepinių šokoladą.
Lipnūs ryžiai, naudojami šamporadui gaminti, kartais vadinami lipniais ryžiais. Skirtingai nuo kai kurių kitų ryžių rūšių, ryžiai yra trumpagrūdžiai, o virti tampa lipnūs ir saldūs. Už Filipinų ir Azijos ribų šių lipnių saldžių ryžių galima rasti Azijos rinkose arba Azijos maisto skyriuose bakalėjos parduotuvėse.
Paprastai champorado patiekiamas per pusryčius Filipinuose. Patiekalas paprastai sudaro didžiąją dalį, jei ne visą pusryčių patiekalą, ir patiekiamas karštas kaip avižiniai dribsniai. Virėjai gali nuspręsti gaminti patiekalą kitu paros metu, patiekiant jį karštą arba šaltą, valgyti kaip garnyrą ar net kaip desertą valgio pabaigoje. Kai kuriais atvejais filipiniečiai valgo šį patiekalą kaip užkandį po pietų.
Paprastai virėjas šamporadą ruošia nuo nulio. Tačiau kai kuriose pasaulio vietose tirpūs mišiniai parduodami bakalėjos parduotuvėse. Šie mišiniai leidžia žmogui pagaminti patiekalą per trumpesnį laiką, nes paruošimo procese tereikia pašildyti vandenį ir įpilti jo į reikiamą mišinio kiekį.
Garnyrai prie mėsos dažnai patiekiami su šamporu. Sūdyta žuvis yra pati populiariausia prie patiekalo patiekiama mėsa. Kartu su patiekalu taip pat dažnai valgoma ir kita kepta ar rūkyta mėsa, padedanti subalansuoti košės saldumą.
Ruošdamas šamporadą, virėjas gali pakeisti patiekalo konsistenciją, į ryžius įpylęs skirtingą kiekį vandens. Įpylus didesnio vandens kiekio, ryžiai plečiasi ir labiau sulimpa, todėl košė tampa tirštesnė. Sumaišius mažiau vandens su ryžiais, ryžiai tampa sausesni ir ne taip stipriai sukimba.