Bekraujė chirurgija iš pradžių buvo apibrėžta septintajame dešimtmetyje kaip pageidaujamas perpilamo kraujo nenaudojimas. Tačiau šis paprastas apibrėžimas nėra priimtas kaip išsamus bekraujinės chirurgijos aprašymas, todėl kai kurie asmenys ir organizacijos išplėtė pradinį. Išsamesnis bekraujinės operacijos apibrėžimas apima reikalavimą visiškai vengti perpilto kraujo ar jo produktų. Taip pat akcentuojamas vengimas kraujui, kaip ir kraujo produktų vengimas. Gali būti naudojamos labai pažangios chirurginės procedūros ir metodai, kad būtų išvengta būtinybės naudoti perpiltą kraują ar jo produktus.
Vienas iš esminių skirtumų tarp dviejų apibrėžimų yra tas, kad pirmasis apima tik norą ir bandymą neįtraukti perpilto kraujo naudojimo, o antrasis absoliučiai reikalauja tokio atmetimo. Štai kodėl ne visos operacijos be kraujo yra tikrai be kraujo. Šis teiginys reiškia galimą nesėkmingą bandymą nenaudoti perpilto kraujo ar jo produktų operacijos ar kitų medicininių procedūrų metu. Medicininės procedūros ir tikroji chirurgija gali būti be kraujo, todėl vadinamos bekraujo chirurgija.
Yra rimtų priežasčių, kodėl žmogus gali vengti kraujo perpylimo ar kraujo produktų skyrimo. Perpilant kraują ar jo produktus galima užsikrėsti tokiomis ligomis kaip įvairios hepatito formos ir žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV). Nors buvo imtasi įvairių saugos priemonių, padedančių apsisaugoti nuo tokio perdavimo, pacientams nėra garantijų, kad nepateks užteršto kraujo. Žmonės, kurie laikosi religinių pažiūrų prieš kraujo davimą ir gavimą, yra tarp tų, kurie domisi chirurgija be kraujo ir medicininėmis procedūromis.
Tarp operacijų be perpylimo, kurias galima atlikti, yra klubo ir kelio sąnario keitimas bei atviros širdies operacijos. Taip pat kartais yra galimybė naudoti tokius, kurie paprastai laikomi saugiais kraujo ir kraujo produktų pakaitalais, pavyzdžiui, fiziologinį tirpalą ir Ringerio laktatą. Kai kurie pacientai, norintys užtikrinti, kad jiems būtų atlikta bekraujo operacija, imasi vadinamosios „medicinos nurodymų be kraujo“. Jie taip pat gali pranešti apie savo atsisakymą leisti kraują ar jo produktus kitu teisiniu dokumentu, vadinamu išankstine medicinine direktyva. Toks dokumentas yra medicininės priežiūros nurodymas, o sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai pagal įstatymą privalo jo gerbti ir laikytis.