Chromo acetatas yra cheminis junginys, gaunamas sujungiant chromo metalą su tam tikra acetato forma arba druska. Taip pat žinomas kaip chromo acetatas, šis junginys plačiai naudojamas laboratorijose ir moksliniuose tyrimuose, taip pat atlieka svarbų vaidmenį pramonėje ir gamyboje. Chromo acetatas gali būti dviejų pagrindinių formų, kurių kiekviena turi savo skirtingas savybes ir pritaikymą.
Pirmą kartą šį junginį 1844 metais pagamino prancūzų chemikas Eugene’as Peligot. Vėliau Peligotas tapo plačiai žinomas kaip pirmasis urano molekules išskyręs žmogus. Nors tuo laikotarpiu molekuliniai tyrimai buvo riboti, šiuolaikiniai mokslininkai atpažįsta chromo acetatą dėl labai stiprios keturių ryšių struktūros. Dėl šios jungties šis junginys ne tik labai stabilus, bet ir beveik netirpus vandenyje ir kituose skysčiuose. Kiekviena molekulė susideda iš dviejų chromo atomų, dviejų vandens atomų ir keturių acetato atomų.
Priklausomai nuo to, kaip jis paruošiamas ir konservuojamas, chromo acetatas gali būti dihidrato arba bevandenis. Dihidratas reiškia, kad molekulėje yra vandens, o bevandenis reiškia, kad vandens nėra. Chromo acetato dihidratas yra ryškiai raudonos spalvos, o bevandenės rūšys būna mėlynos, žalios, violetinės ir pilkos spalvos. Abi yra pudros, skystos ir pastos konsistencijos.
Per visą istoriją kai kurie žmonės pasitikėjo beskoniu, bekvapiu junginiu kaip liaudies medicina ar namų gynimo priemone nuo įvairių negalavimų, nors yra mažai patikimų tyrimų, patvirtinančių tokio tipo taikymą. Šiandien chromo acetatas plačiai naudojamas kaip kandiklis arba įrankis spalvotiems dažams pritvirtinti audinyje. Taip pat gali būti naudojamas nuotraukų apdorojimui, kur padeda sukietinti emulsinius chemikalus, arba kaip odos rauginimo priemonę. Bene dažniausiai chromo acetatas naudojamas laboratorijoje, kur šis junginys yra reduktorius arba katalizatorius įvairiuose moksliniuose eksperimentuose.
Chromo acetato paruošimas jau seniai buvo įprastas mokyklų ir universitetų chemijos studentų projektas. Šis eksperimentas ypač vertingas organinės chemijos studentams, nes jam reikia labai tiksliai kontroliuoti deguonies lygį, taip pat todėl, kad jis padeda iliustruoti keturių jungčių struktūros stiprumą ir svarbą. Kai chromas reaguoja su acto rūgštimi, jis įgauna ryškiai mėlyną arba žalią atspalvį. Jei junginį pasiekia per daug deguonies, mėlyna spalva virsta ryškiai raudona spalva. Studentai, sėkmingai baigę šį eksperimentą, išmoks pakankamai kontroliuoti deguonies kiekį, kad tirpalas nuo mėlynos spalvos nepavirstų raudona spalva.