Chromofobija arba chromatofobija yra neracionali ir nepagrįsta spalvų baimė. Sunkiais atvejais chromofobija gali trukdyti kasdieniam gyvenimui ir sekinti. Tai gali atsirasti, kai žmogus patiria neįtikėtinai neigiamą įvykį, susijusį su tam tikra spalva arba spalvomis apskritai. Kaip ir kitos fobijos, chromofobija paprastai gydoma ekspozicijos terapija, kuri gali padėti sumažinti paciento jautrumą objektui, kurio bijoma.
Chromofobija nėra laikoma viena iš labiausiai paplitusių fobijų. Asmenys, sergantys chromofobija, gali susieti neigiamą praeities patirtį su spalva. Daltonikai gali patirti chromofobiją dėl karjeros nesėkmių, kurias sukelia jų būklė, arba dėl sunkumų, kurie gali kilti kasdieniame gyvenime tiems, kurių gebėjimas matyti spalvas yra ribotas.
Fobija yra baimė, kuri gali sukelti stiprų nervingumą ir nerimą, nors dalykas, kurio bijoma, paprastai nekelia beveik jokio pavojaus. Daugelis fobijų išsivysto ankstyvame gyvenime, o kitos gali išsivystyti suaugus. Dauguma fobijų išsivysto po to, kai pacientas patiria neigiamą patirtį, susijusią su baimės objektu. Pavyzdžiui, vaikas, kurį įkando šuo, gali užaugti ir susirgti šunų fobija.
Kartais fobijos yra normali vystymosi proceso dalis. Tai laikoma normalia, pavyzdžiui, kai maži vaikai išreiškia tamsos fobiją. Fobijos, atsirandančios vaiko vystymosi procese, paprastai yra mažiau sekinančios nei kitos fobijos ir dažniausiai praeina savaime vaikui bręstant.
Egzistuoja daugybė dokumentuotų fobijų. Buvo žinoma, kad žmonės patiria neracionalų, neįprastą baimę beveik dėl visko. Įprastos fobijos yra gyvačių, vorų, aukščio, adatų ir mikrobų baimė.
Žmonės, turintys fobijų, susidūrę su objektais ar situacijomis, kurių bijoma, gali jausti stiprius nerimo simptomus, pradedant nuo lengvo nervingumo iki visiškų panikos priepuolių. Susidūręs su savo fobijos objektu, žmogus gali jausti dusulį, pykinimą, drebulį ir širdies plakimą. Gali atsirasti galvos svaigimas, galvos svaigimas ir alpimas. Simptomai gali būti tokie stiprūs, kad daugelis pacientų gali klaidingai manyti, kad jie iš tikrųjų miršta.
Fobijų, įskaitant chromofobiją, gydymas paprastai apima metodą, vadinamą ekspozicijos terapija arba sistemine desensibilizacija. Ekspozicijos terapija leidžia pacientui palaipsniui priprasti prie baimės objekto palaikomoje, terapinėje aplinkoje. Pavyzdžiui, paciento, kenčiančio nuo gyvačių baimės, terapeutas gali paprašyti pradėti žiūrėti į gyvačių nuotraukas, o kartu taikyti atsipalaidavimo ir pažinimo elgesio metodus baimei valdyti. Kai pacientas labiau kontroliuoja savo baimę, jo gali būti paprašyta žiūrėti vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuotos gyvatės, ir galiausiai gali pereiti prie tikros gyvatės žiūrėjimo ar net fizinio gyvatės palaikymo. Per šį procesą pacientas gali išmokti valdyti baimę ir pamažu sužinoti, kad baimės objektas nėra toks pavojingas, kaip kadaise tikėta.