Citomegalovirusas (CMV) yra labai dažnas herpeso virusų grupės virusas. Net 80% kai kurių gyventojų yra užsikrėtę citomegalovirusu, o didžioji dalis infekcijos yra tylios, o tai reiškia, kad simptomai nepasireiškia, nors tyliomis infekcijomis sergantys žmonės vis dar yra nešiotojai. Kai kuriems žmonėms, įskaitant žmones, kurių imuninė sistema susilpnėjusi, ir kūdikiams, kyla pavojus susirgti citomegalovirusinės infekcijos simptomais, nes kūdikių imunitetas yra silpnas.
CMV gentyje yra keletas rūšių, kai kurios iš jų užkrečia ne tik žmones, bet ir nežmoginius primatus. Citomegalovirusas atakuoja epitelio ląsteles viršutiniame odos sluoksnyje, todėl jos išsipučia ir prisipildo skysčiu. Jis linkęs atsirasti vidaus organuose ir vidaus organuose, taip pat liūdnai puola akis, sukeldamas regėjimo pablogėjimą, o kartais ir aklumą. Jei gydytojas įtaria citomegalovirusinę infekciją, pasėlis gali būti atliktas viruso buvimui ištirti.
Kadangi užsikrėtimo šiuo virusu lygis yra toks didelis, yra didelė tikimybė, kad juo užsikrėtėte, tačiau jūsų kūnas jį saugojo. Pirmą kartą citomegalovirusas kaip medicininė problema buvo pradėtas pripažinti devintajame dešimtmetyje, kai pacientai užsikrėtė daugybe keistų virusų ir bakterijų sukeltų infekcijų, kurios sveikiems žmonėms paprastai nepasireikšdavo. Šios oportunistinės infekcijos tapo pagrindine galvosūkio dalimi atrandant ŽIV/AIDS, ir iki šiol citomegalovirusas laikomas „indikacine infekcija“, rodančia ŽIV ar AIDS buvimą.
Be ŽIV/AIDS sergančių pacientų, šis virusas taip pat gali pasireikšti žmonėms, vartojantiems imunosupresinius vaistus ruošiantis organų transplantacijai, ir vėžiu sergantiems pacientams, kuriems taikoma chemoterapija ir spinduliuotė. Citomegalovirusinė infekcija taip pat gali būti problema nėščioms moterims, nes virusas gali sukelti neurologinius sutrikimus, klausos ir regėjimo sutrikimus dar negimusiems vaikams.
Kai kurie tylūs nešiotojai jaučia neaiškius simptomus, tokius kaip nuovargis, limfmazgių padidėjimas ir kepenų ar blužnies padidėjimas. Dažnai šie simptomai būna tokie silpni, kad pacientas niekada nesikreipia į gydymą, tačiau kai kuriais atvejais dėl laikinai nusilpusios imuninės sistemos paūmėjimo gali kas nors kreiptis į gydytoją – tokiu atveju gali būti diagnozuotas citomegalovirusas.
Citomegalovirusas nėra išgydomas, nors kartais gali būti naudojami antivirusiniai vaistai, siekiant jį kontroliuoti ir sumažinti simptomus. Žmonėms, sergantiems sunkia infekcija, gali būti skiriami intraveniniai vaistai, kad infekcija būtų suvaldyta, o po to namuose – geriamieji antivirusiniai vaistai. Pacientams, kuriems gresia citomegalovirusinė infekcija, taip pat gali būti skiriami profilaktiniai vaistai, slopinantys virusą arba užkertantys kelią infekcijai, ir skatinami laikytis geros asmeninės higienos, kad sumažintų perdavimo riziką.