Priklausomai nuo aplinkybių, šaltalankis yra naudingas vaistinis augalas arba invazinė piktžolė. Tai mažas astrinių šeimos augalas, žinomas kaip Tussilago farfara. Jo bendras pavadinimas kilęs iš lapų. Jos primena asiūklio pėdą, perpjautos skersai. Šios žolės naudojimas yra prieštaringas, nes joje yra nedidelė kancerogeninių toksinų koncentracija, kuri, kaip manoma, kaupiasi kepenyse.
Šis mažas augalas užauga iki 4–12 colių (10–30 cm) aukščio. Šilažolės gėlė yra geltona ir sudėtinė, panaši į kiaulpienę. Tai vienintelė gėlė, auganti ant stiebo. Ši gėlė auginama anksti pavasarį, prieš paprastai žydint kiaulpienėms. Jis išaugina sėklas ir miršta, kol neišdygsta šlakio lapų.
Daugiametis žolinis augalas, jis labai efektyviai kolonizuoja pažeistas vietas ir gali suformuoti didelius augalų gumulėlius. Mėgsta drėgnas vietas, pavyzdžiui, griovius, laukus ir upelių pakrantes, bet augs pakelėse. Augalai plinta ir šakniastiebiais, ir sėklomis. Be to, šaknys gali išgyventi ilgą laiką, kai yra giliai palaidotos. Taigi vėliau, suardžius dirvą, staigiai gali prasidėti šaltalankių invazija tose vietose, kur anksčiau jų nebuvo pastebėta.
Nors šis augalas kilęs iš Europos ir Azijos, dabar jis yra endeminis Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Manoma, kad jį įvežė naujakuriai, medicininiais tikslais. Šiaurės Amerikoje dažniausiai auga pietų Kanadoje ir JAV šiaurės-centrinėje bei šiaurės rytų dalyje. Kai kuriose vietose ji laikoma invazine piktžole, o laukuose ir soduose gali būti labai sunku sunaikinti.
Šio augalo genties pavadinimas Tussilago kilęs iš lotynų kalbos, reiškiančios tussis, o tai reiškia „kosulys“. Tai sena liaudies priemonė kosuliui gydyti. Lapai, žiedai ir šaknys paprastai skinami ir parduodami atskirai. Naudojimas kaip arbata yra vienas iš būdų, kaip ši žolė naudojama kaip kosulį slopinanti priemonė. Europoje galima parduoti nemažai šių arbatų mišinių.
Žolė taip pat kartais rūkoma astmai gydyti. Šaltalankių ekstraktą galima ruošti ir kaip sirupą, kuris rekomenduojamas esant sausam kosuliui. Kitas naudojimas yra kaip tabako pakaitalas.
Viena iš problemų naudojant šią žolelę medicininiu būdu yra ta, kad lapuose ir žieduose yra toksiškų junginių, žinomų kaip pirolizidino alkaloidai. Augaluose jų randama nedidelėmis koncentracijomis, tačiau manoma, kad laikui bėgant jie kaupiasi kepenyse. Nustatyta, kad didelėmis koncentracijomis jie sukelia vėžį žiurkėms. Vokietija buvo uždraudusi prekiauti šlakiais, tačiau dabar yra veislių, kuriose šių alkaloidų nėra.
Kai kurie žmonės mano, kad rizika sveikatai yra maža, o nauda yra pakankamai didelė, kad būtų galima pateisinti šlakių naudojimą. Tačiau nereikėtų jo vartoti ilgą laiką. Nėščioms moterims būtina nevartoti šios žolės veislių, kuriose yra alkaloidų. Buvo atvejų, kai kūdikiai susirgo sunkia kepenų liga, nes jų motinos nėštumo metu gėrė šaltalankių arbatą.