Daf yra Artimųjų Rytų rėmo būgnas. Kaip ir kiti rėminiai būgnai, jo galvutės skersmuo didesnis nei būgno korpuso gylis. Daf yra senovinis instrumentas, kilęs iš Vidurinių Rytų ir turintis daugybę skirtingų pavadinimų bei variantų daugelyje šalių. Jis populiariausias Irane ir Graikijoje, kur pirmą kartą buvo suvaidintas. Jį taip pat galima rasti senovės persų ir kurdų ritualuose, daugelio šalių populiariojoje ir klasikinėje muzikoje.
Daf turi daug skirtingų stilių ir gali būti žaidžiamas įvairiais būdais. Jis garsėja aiškiu garsu ir žemu tonu. Daugelyje dafų yra skambantys varpai ir plokštelės aplink kraštus, panašios į tamburiną. Dafas, kaip ir daugelis rankinių būgnų, yra pagamintas iš sulenktos medienos su ištempta gyvūnų oda. Būgno apvalkalas paprastai yra tvirtas ir tuščiaviduris. Jis sukonstruotas kitaip nei daugelis paprastų rėminių būgnų, nes jo būgno galvutė pritvirtinta metaliniais reguliavimo varžtais, kad būtų pakeistas natų aukštis ir tonas. Šie sraigtai leidžia keisti žemus, muzikinius būgno tonus.
Įvairūs daf tipai diktuoja žaidimo stilių ir muzikos garsą. Solo daf naudojamas solo pasirodymuose ir paprastai turi aiškų garsą. Orkestras daf yra didesnis ir švelniai skamba. Vasarinio dafo oda ant apvalkalo nėra laisvai padengta, o žieminių dafų oda yra stipriai ištempta, kad instrumentas būtų kitoks tembras. Kaip ir tamburiną, dafą galima žaisti viena ranka stovint arba tarp kojų sėdint kaip bongo. Jį galima žaisti su daugybe skirtingų bakstelėjimų ir plojimų pirštais arba plaktuku.
Be daugybės skirtingų dafų rūšių, visame pasaulyje yra daug susijusių instrumentų. Šie variantai apima: defi, daire ir dap. Vis dėlto dafas išliko populiariausias visame pasaulyje, ypač Irane, kur jis yra antrasis nacionalinis būgnas po tonbako.
Persų ir Irano kultūroje dafas buvo labai svarbus per amžius. Jo svarba atsirado prieš islamo atsiradimą ir tuo ankstyvuoju metu suvaidino svarbų vaidmenį religijoje ir meno muzikoje. Nuo tada ji vaidina dvasinį vaidmenį daugelyje Irano ir kurdų gyvenimo ritualų ir ceremonijų. Dafas į Vakarus buvo pristatytas per Ispaniją XV amžiuje ir nuo to laiko persmelkė likusią Europą, o Jungtinėse Valstijose rado nedidelę nišą, kurioje dirba specialūs instrumentalistai.