Kaip paprastas apibrėžimas, daiktavardis yra bet koks žodis, įvardijantis asmenį, vietą ar daiktą. Šis apibrėžimas yra šiek tiek neaiškus, ir daugelis žmonių taip pat nurodo, kad daiktavardžiai gali reikšti įvykį ar idėją. Daiktavardis yra viena iš pagrindinių kalbos dalių, kartu su veiksmažodžiais, būdvardžiais, prieveiksmiais, prielinksniais ir straipsniais.
Yra daug įvairių daiktavardžių tipų. Tai apima tikrinius daiktavardžius, nurodančius konkretų asmenį, vietą ar daiktą ir anglų kalba žymimi didžiąja pirmąja raide, pvz., Nancy arba Los Andželas; konkretūs daiktavardžiai, kurie yra daiktavardžiai, apibūdinantys apčiuopiamą objektą ar asmenį, pvz., šunį; abstraktūs daiktavardžiai, apibūdinantys viską, ko negalima suvokti naudojant penkis pojūčius, pavyzdžiui, meilę; skaičiuojami daiktavardžiai, kurie gali būti daugiskaitos, pvz., kėdės; nesuskaičiuojami daiktavardžiai, kurie neturi daugiskaitos, pvz., patalynė; ir kolektyviniai daiktavardžiai, apibūdinantys kito daiktavardžio grupę, pvz., varnų nužudymą.
Daiktavardis sakinyje paprastai atlieka vieną iš dviejų vaidmenų – subjekto arba sakinio objekto. Į sakinio subjektą galima žiūrėti kaip į sakinio „darytoją“, daiktavardį, kuris tam tikru būdu veikia. Sakinio objektas, kuris yra neprivalomas komponentas, yra daiktavardis, kurį veikia subjektas. Pavyzdys gali padėti parodyti šiuos vaidmenis. Sakinyje:
Vyriškis važiavo dviračiu.
Žodžiai vyras ir dviratis yra daiktavardžiai, kai žmogus atlieka subjekto vaidmenį, o dviratis – kaip objektas.
Žmonėms, pirmą kartą sužinojus apie kalbos dalis, dažnai sunku atskirti daiktavardžius ir būdvardžius, tokius kaip geltona arba išorinė. Skirtumo gudrybė yra nustatyti žodžio vaidmenį sakinyje, ypač todėl, kad anglų kalboje tas pats žodis dažnai gali būti naudojamas kaip kita kalbos dalis, atsižvelgiant į kontekstą.
Pavyzdžiui, sakinyje:
Geltonas vyras važiavo dviračiu. Žodis geltonas modifikuoja daiktavardį žmogus, todėl jis vartojamas kaip būdvardis. Šiame kontekste geltona spalva neįvardija asmens, vietos ar daikto – veikiau apibūdina žmogaus būseną.
Kita vertus, sakinyje:
Vyrui patiko geltona spalva.
ir žodžiai vyras, ir geltona yra vartojami kaip daiktavardžiai, o žmogus yra subjektas, o geltona – objektas. Šiame kontekste žodis geltona apibūdina dalyką – būtent geltoną spalvą.
Anglų kalboje daiktavardžiai yra gana paprasti. Jie paprastai būna tik dviejų formų – vienaskaitos ir daugiskaitos. Įprastas daiktavardis gali būti paverstas daugiskaita tiesiog pridedant s arba es prie galo, pvz., derinyje hat/hats, o netaisyklingiems daiktavardžiams taikomos skirtingos taisyklės, kurias reikia išmokti atskirai kiekvienam daiktavardžiui, pvz., derinys žąsis/žąsys.
Daugelyje kalbų daiktavardis gali būti ne tik daugiskaita ar vienaskaita, bet ir tam tikra lytis ar klasė, o tai turi įtakos, kaip jis gali būti atmestas arba sąveikauti su kitomis kalbos dalimis. Anglų kalboje mes išlaikome lyties idėją, tačiau vartojame ją tik retais atvejais, pavyzdžiui, stiuardas/stiuardesė arba padavėjas/padavėja, nors vis dažniau vartojamos ir lyties atžvilgiu neutralios šių žodžių formos.
Daiktavardis taip pat gali turėti skirtingus atvejus, kurie padeda informuoti, kokį vaidmenį daiktavardis atlieka sakinyje. Pavyzdžiui, lotynų kalboje daiktavardžio didžioji raidė keičiasi priklausomai nuo to, ar tai sakinio subjektas, ar objektas. Anglų kalboje mes labiau pasikliaujame žodžio ir pagalbiniais žodžiais, pvz., prielinksniais, vieta, kad būtų lengviau perduoti šią informaciją. Tačiau anglų kalbos daiktavardžiai vis dar vartoja savininką arba kilmininką, kuris nurodomas pridedant ‘s prie daiktavardžio pabaigos. Daiktavardžiai sudaro pagrindinius sakinių blokus ir daugeliu atvejų, kad sakinys būtų gramatinis, jame turi būti bent vienas daiktavardžio subjektas ir vienas veiksmažodis.