Carpenter planas yra draudimo planas, tiksliau, perdraudimo planas, pavadintas Guy Carpenter, draudimo brokerio, kuris pristatė šią idėją Jungtinėse Valstijose, vardu. Kai naudojamas Carpenter planas, draudimo bendrovės padidina savo įmokas dėl pernelyg didelių nuostolių, galbūt dėl nacionalinių nelaimių ar daugybės automobilių vagysčių. Tiek draudimo, tiek perdraudimo planai dalijasi atsakomybe, kad būtų lengviau patirti nuostolius. Jei draudimo bendrovė padidintų įmokas, kad iš karto padengtų visus nuostolius, klientai greičiausiai negalėtų sumokėti įmokos; vietoj to planas numato, kad visi įmokų padidinimai trunka nuo trejų iki penkerių metų. Draudimo bendrovės įstatyminės teisės į apdraustąjį nesikeičia, kai naudojamas Carpenter planas.
Draudimo bendrovės praranda pinigus, kai joms tenka sumokėti draudėjui, kad jis sutvarkytų automobilį po avarijos, apmokėtų ligoninės sąskaitą arba apmokėtų gyvybės draudimo polisą, nes draudėjas miršta. Šie nuostoliai yra įprasti ir planuojami iš anksto, todėl atitinkamai nustatomos įmokos, o draudimo bendrovė vis tiek uždirba pelną. Jei patiriami per dideli nuostoliai, kurie viršija sąmatas ir gresia įmonei bankrutuoti, draudimo bendrovė taiko Carpenter planą. Tai reiškia, kad visų klientų įmokos didėja, atsižvelgiant į perteklinius nuostolius.
Paprastai Carpenter planas naudojamas perdraudimo plane. Perdraudimas yra tada, kai draudimo bendrovė bijo prarasti per daug pinigų, todėl ji paveda kitai draudimo bendrovei priimti pretenzijas, tačiau pagal pradinį draudimo bendrovės pavadinimą ir politikos gaires. Kai patiriami dideli nuostoliai, bet planas galioja, nuostoliai paprastai paliečia daug skirtingų įmonių vienu metu, todėl atsakomybė pasklinda ir tampa lengviau visiems.
Jei draudimo bendrovė praras pernelyg didelę pinigų sumą, ji visus tuos nuostolius galėtų nustumti ant savo klientų ir, jei norėtų, atgauti pinigus per mėnesį, tačiau tai būtų neetiška. Jei įmokos būtų tiek padidintos, draudėjas negalėtų sumokėti didelių įmokų. Kai naudojamas „Carpenter“ planas, įvertinami visi būsimi nuostoliai ir sudaromas trejų–penkerių metų planas, kaip susigrąžinti visus pinigus, nepažeidžiant kliento iš karto.
Draudimo bendrovės turi teisinę atsakomybę apmokėti apdraustiems klientams avarijos, automobilio vagystės ar kitokio pobūdžio žalos atveju. Kai naudojamas šis planas, draudimo bendrovės teisė į savo klientus nesikeičia. Draudimo bendrovė vis tiek turi mokėti už viską, ką jos polisas apima.