Indonezijoje populiari teatro forma yra senovinis wayang arba šešėlių lėlių teatras. Lėlių teatro meistrai, vadinami dalang, ilgus metus mokosi savo meno ir yra dvasiniai bendruomenės lyderiai. Dalango pareigos yra sudėtingos ir laikomos gyvybiškai svarbiomis visuomenės apsaugai ir gerovei užtikrinti.
Dalangai paprastai yra vyrai, o profesija dažniausiai perduodama iš tėvo sūnui. Kai kurios šiuolaikinės dalangų šeimos tęsiasi ištisas kartas, nors su pareigomis siejamas socialinis statusas pritraukia daug jaunų vyrų ne iš šeimos dinastijų. Pameistrystė trunka kelerius metus ir apima gydymo bei drastiškų meditacijos metodų, skirtų ištvermei ugdyti, mokymą, nes tipiškas „wayang“ pasirodymas gali trukti iki devynių valandų.
Wayang spektaklyje dalangas sėdi už medvilninio ekrano, o virš jo yra šviesos šaltinis. Tarp jo ir ekrano sėdi minkštos medienos rąstai, tradiciškai pagaminti iš bananų medienos. Spektaklio metu lėlių meistras gali įsmeigti lėlių strypus į minkštą medieną, laikydamas juos vietoje. Jo dešinėje sėdi lėlių skrynia, kurią lėlių meistras spektaklio metu naudoja kaip būgną, smogdamas į ją specialiu mediniu plaktuku. Paprastai jis prie kojų turi ir į cimbolą panašų mušamąjį instrumentą, kurį naudoja paryškinimui ar muzikantams pagirti.
Lėlių personažų įėjimo tvarka yra griežtai kontroliuojama. Pirmoji įeinanti lėlė visada vaizduoja kalną arba gyvybės medį, vadinamą kajonu arba gunagunu. Demonai ar blogi veikėjai visada turi patekti iš kairės ekrano pusės, tariamai kilę iš demonų pasaulio. Naktinės Wayang pjesės dažnai nustatomos konkrečiai, o Rama, Ardžuna ar panašus herojus ateina tiksliai vidurnaktį.
Wayang pjesės paprastai yra pasakos iš dviejų pagrindinių induistų epų – „Ramayana“ ir „Mahabharata“. Kiekviena iš šių pasakų turi moralę ar reikšmes, o dalangas turi nuspręsti, kuri pasaka tinka konkrečiam spektakliui. Dažnai jo darbas yra kontekstualizuoti pjeses, kad jos būtų ne tik istorijos atpasakojimas, bet ir aktualios dabartinėms bendruomenės, nacionalinėms ar pasaulio situacijoms.
Lėlininkai turi didelį socialinį statusą Indonezijos visuomenėje ir jiems dažnai priskiriamos gydomosios ir dvasinės galios. Kadangi lėlių meistrai atstovauja dievų ir ikoninių religinių veikėjų balsams, jie kartais laikomi kanalais tarp dievų pasaulio ir žmonių pasaulio. Be to, bendruomenė juos labai gerbia už įvairius meninius sugebėjimus. Tipiškame spektaklyje dalangas turi ne tik įsiminti istorijas ir suteikti visus balsus, bet ir sugalvoti komišką ir dažnai politiškai aktualų dialogą, dainuoti tradicines dainas, diriguoti papildomiems muzikantams.
Šešėlių lėlių pjesės dažnai prašomos bendruomenės neramumų ar nelaimių metu. Teigiama, kad Wayang spektaklyje besilankantys žiūrovai yra laikinai apsaugoti nuo žalos, o šešėlių lėlių teatras taip pat gali išvaryti blogą įtaką. Taip pat labai gerbiamas lėlių meistro gebėjimas interpretuojant pjesę aptarti socialines ir politines problemas, o dalangai laikomi svarbiais tarpininkais sunkiais laikais.