Skaičiavimo pasaulyje kelių gijų kūrimas yra užduotis sukurti naują vykdymo giją esamame procese, o ne pradėti naują procesą, kad būtų pradėta funkcija. Iš esmės kelių gijų kūrimo užduotis yra skirta protingiau naudoti kompiuterio išteklius, leidžiant jau naudojamus išteklius vienu metu panaudoti nedideliam to paties proceso variantui. Pagrindinė daugiasriegio sąvoka egzistuoja jau kurį laiką, bet sulaukė didesnio dėmesio, nes 1990-aisiais kompiuteriai tapo įprastesni.
Ši laiko padalijimo tankinimo forma sukuria aplinką, kurioje programa sukonfigūruojama taip, kad procesai galėtų išsišakoti arba suskaidyti į dvi ar daugiau vykdymo gijų. Lygiagretus gijų vykdymas toje pačioje programoje dažnai reklamuojamas kaip efektyvesnis kompiuterinės sistemos išteklių panaudojimas, ypač naudojant stalinių ir nešiojamųjų kompiuterių sistemas. Leidžiant programai atlikti kelias užduotis naudojant kelių gijų modelį, sistema neturi leisti dviem atskiroms programoms inicijuoti du atskirus procesus ir tuo pačiu metu naudoti tuos pačius failus.
Nors yra daug kelių gijų šalininkų, yra ir tokių, kurie supranta, kad šis procesas gali būti žalingas skaičiavimo užduočiai. Kai kurie mano, kad laiko pjovimas, būdingas leidžiant šakutei ar gijai atsiskirti nuo vykdomo proceso, sukuria aplinkybes, kai tarp gijų gali kilti konfliktų bandant bendrinti talpyklas ar kitus aparatinės įrangos išteklius. Taip pat nerimą kelia tai, kad kelių gijų sujungimas gali sutrumpinti kiekvienos atskiros gijos reakcijos laiką, o tai veiksmingai paneigs laiką, kurį sutaupo konfigūracija.
Tačiau kelių gijų naudojimas išlieka viena iš perspektyvių kompiuterio daugiafunkcinio darbo galimybių. Neįprasta, kad procesorius leidžia tiek kelių gijų kūrimą, tiek naujų procesų kūrimą įvairioms užduotims atlikti. Tai leidžia galutiniam vartotojui pasinaudoti visais konteksto perjungimo pranašumais, tuo pačiu maksimaliai išnaudojant turimus išteklius.