Pardavimo mokestis yra mokestis, kurį tiesiogiai sumoka prekės pirkėjas ir paprastai yra pagrįstas prekės kainos procentine dalimi. Akcizas turi nustatytą sumą tam tikram prekės matavimui ar vienetui, o kainai svyruojant nedidėja ir nemažėja. Degalų pardavimo mokestis, sumokėtas naudojant siurblį, iš tikrųjų yra akcizo mokestis arba akcizo ir pardavimo mokesčio derinys, imamas federalinės, valstijos ir vietos valdžios institucijų.
Jungtinėse Valstijose federalinė vyriausybė taiko akcizo mokestį už galoną dujoms, dyzelinui, gazoholiui ir reaktyviniam kurui. Be to, valstybės nustato mokesčius, pagrįstus fiksuota suma arba procentais. Daugelyje jurisdikcijų papildomus mokesčius prideda miestas ar apskritis. Federalinė vyriausybė už dyzeliną ima šiek tiek mažesnį mokestį nei už dujas ir žymiai mažesnį mokestį už gazoholį. Tačiau atskiros valstijos skiriasi, kai kurios už dyzeliną apmokestina daugiau, o kitos apmokestina visų rūšių degalus vienodai arba siūlo nuolaidas tik alternatyviems degalams.
Kanados federalinė vyriausybė apmokestina tris degalų mokesčius: akcizo mokestį, kurio suma už litrą, ir du pardavimo mokesčius – prekių ir paslaugų mokestį (GST) ir suderintą pardavimo mokestį (HST). Tai panaikina akcizo mokestį šildymo kurui. Be to, provincijoms ir savivaldybėms suteikiama laisvė pridėti akcizo arba degalų pardavimo mokestį. Daugelis šalių, įskaitant Kanadą ir JAV, taiko papildomus degalų mokesčius didelėms transporto priemonėms.
Dujų kainos Europos Sąjungos šalyse yra žymiai didesnės nei Šiaurės Amerikoje dėl dviejų priežasčių: tiekimo ir mokesčių. Dauguma ES šalių, išskyrus JK ir Šveicariją, taiko mažesnį dyzelino pardavimo mokestį nei bešviniam benzinui. JK taiko du mokesčius; federalinis degalų pardavimo mokestis arba akcizo mokestis ir pridėtinės vertės mokestis (PVM), kuris pridedamas prie siurblio kainos. Žymiai mažesnis mokestis taikomas alternatyviems degalams, tokiems kaip gamtinės dujos, etanolis ir biodyzelinas.
Degalų pardavimo mokestis yra metodas, kurį vyriausybės naudoja siekdamos nukreipti elgesį, pvz., atgrasant nuo asmeninių transporto priemonių taikant didelius mokesčius arba skatinant pereiti prie aplinkai draugiškesnių alternatyvų su mažesnėmis mokesčių paskatomis. Tačiau pagrindinis šių mokesčių tikslas yra surinkti pajamas. Daugumoje jurisdikcijų federalinis degalų pardavimo mokestis patenka į bendrąsias pajamas, o dalis skiriama keliams tiesti ir prižiūrėti. Valstybės, provincijos ir vietinės jurisdikcijos gali priimti teisės aktus, ribojančius tokių lėšų naudojimą konkretiems tikslams, pavyzdžiui, kelių tiesimui, komunalinių paslaugų atnaujinimui, masinio tranzito projektų finansavimui ir energetikos tyrimams bei plėtrai.
Regionai, kuriuose šildymas priklauso nuo dujų ar naftos, paprastai taiko degalų pardavimo mokestį ir šiam produktui, nors kai kuriose srityse buvo siekiama šį mokestį sumažinti arba panaikinti dėl neproporcingos naštos, kurią jis gali sukelti mažesnes pajamas gaunantiems namų ūkiams. Keliautojai kartais gali naudoti alternatyvas, tokias kaip automobilinis transportas ir masinis tranzitas, kad išvengtų padidėjusių degalų sąnaudų, tačiau ribotas pajamas gaunantis asmuo gali neturėti kitos išeities, kaip tik naudoti naftą ar dujas šildymui. Mažesnes pajamas gaunantys žmonės paprastai negali sau leisti įrengti saulės kolektorių ar vėjo turbinų, kad papildytų savo namų šildymo sistemas ir galiausiai sumažintų šildymo išlaidas.