Konflikto ar karo metu dažnai ginčijami įprasti moralės ir etikos kodeksai, susiję su elgesiu su kitais. Politiniai lyderiai dažnai ieško būdų, kaip nepaisyti savo piliečių prieštaravimų, kad gautų paramą savo reikalams. Vienas iš tokių viešosios manipuliacijos būdų vadinamas dehumanizacija – sąmoningas simpatiškų žmogaus bruožų pašalinimas, kai kalbama apie priešingos ideologijos, rasės, politinės partijos ar kito konflikto šaltinio narius. Adolfo Hitlerio nuorodos į žydus kaip „kenkėjus“ arba „žiurkes“ yra vienas iš to pavyzdžių.
Įtikinti eilinį pilietį smurtauti ar nužudyti bendražmogį yra nepaprastai sunku. Daugumos žmonių moralinis kodeksas sako, kad tokie poelgiai yra amoralūs ir nepateisinami. Tačiau per visą istoriją lyderiams pavyko tai padaryti sumaniai naudojant dehumanizaciją. Kai iš priešo atimamas žmogiškumas ir jis tampa vertu bausmės objektu, mintis netinkamai elgtis ar net sunaikinti šią grėsmę tampa moraliai pateisinama.
Dehumanizacija dažnai prasideda nuo asmens tapatybės pašalinimo. Nuteistam nusikaltėliui suteikiamas, pavyzdžiui, kalėjimo identifikavimo numeris, leidžiantis prižiūrėtojams ir kitoms institucijoms palaikyti beasmenius santykius su kaliniais. Šią praktiką taip pat taiko kariniai kalėjimai, kad išlaikytų pranašumo jausmą prieš paimtus priešo kovotojus. Žiūrint į priešą kaip į žmogų, kareivis gali pakenkti jo gebėjimui vėliau jį apklausti.
Šiuos metodus galima pastebėti ir kitose prieštaringose srityse. Pavyzdžiui, tie, kurie palaiko moterų teises siekti abortų, savo literatūroje retai vartoja žodžius kūdikis arba vaikas. Klinikinių terminų, tokių kaip vaisius, vartojimas gali būti vertinamas kaip pastangos nužmoginti svarbų problemos elementą. Priešingai, gyvybę palaikantys asmenys gali naudoti tokius metodus, kad sveikatos klinikos darbuotojai taptų nerūpestingais kūdikių žudikais.
Kitas pavyzdys įvyksta žiniasklaidoje nušviečiant karus ar konfliktus. Priešo pajėgos dažnai apibūdinamos kaip ekstremistai, sukilėliai ar teroristai, o draugiškos pajėgos – kaip kariuomenės ar laisvės kovotojai. Tai leidžia visuomenei nepaisyti savo natūralaus priešiškumo konfliktams suvokiant savo priešus kaip nežmoniškus. Tokia taktika taip pat paliečia įgimtus asmens išankstinius nusistatymus, pavyzdžiui, sukuria „musulmonų ekstremisto“ ar „žydų grėsmės“ personažą. Daug lengviau pateisinti karikatūros sunaikinimą nei tikrosios rasės ar religijos.
Nužmoginimas yra veiksminga propagandos priemonė, kai ji naudojama sumaniai. Pavyzdžiui, mirties bausmės atveju nuteistojo kalinio nusikaltimo detalėms žiniasklaidoje dažnai skiriama daugiau dėmesio nei jo asmeninio gyvenimo detalėms iki veikos. Kol visuomenė į kalinį ir toliau žiūri kaip į nežmonišką pabaisą, gana lengva leisti įvykdyti egzekuciją. Šis įrankis pasiteisina, kai vidutiniai žmonės, turintys vidutinę moralę ir etikos principus, nebemato žmogaus už etiketės.