Deindustrializacija reiškia perėjimą nuo pramoninės gamybos arba gamybos ekonomikoje. Tai prieštarauja industrializacijai – judėjimui į ekonomiką, organizuojamą aplink pramonę. Šalyje praradus darbo vietas gamyboje, gali padidėti į paslaugas orientuotų darbo vietų arba darbo vietų, skirtų įrodyti paslaugą, o ne sukurti produktą, skaičius. Viena dažniausių deindustrializacijos priežasčių yra darbui imlių darbų perkėlimas į šalis, kuriose darbo jėga yra pigesnė.
Industrializacija paprastai reiškia ekonominės organizacijos pokyčius, kuriuos Didžiojoje Britanijoje patyrė XVIII ir XIX a. Pagerėjus žemės ūkio efektyvumui, daugelis ūkininkų išlaisvino užsiimti kita veikla. Anglies deginimo technologija leido pagrindiniam gamybos energijos šaltiniui pereiti nuo traukinių į mechanizuotas jėgaines. Anglys taip pat atvėrė geležinkelių ir garlaivių prekybą, kuri paskatino tolesnes technologines naujoves. Antroji pramonės revoliucija buvo industrializacijos viršūnė, kurią varė elektra ir vidaus degimo varikliai.
Vienas iš deindustrializacijos šaltinių yra darbo vietų perkėlimas iš gamybos sektoriaus į paslaugų sektorių. Paslaugų sektorius apima darbus, kurie yra susiję su paslaugų teikimu klientui, o ne tik su prekės gamyba. Pavyzdžiui, restoranai, kazino, namų remontas ir finansinės paslaugos. Visuomenei turtėjant, paslaugų paklausa turi tendenciją didėti. Dideles pajamas gaunantys žmonės, be materialinių gėrybių, yra linkę mokėti už pramogas ir konsultavimo paslaugas.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius patobulintos skaitmeninės ir ryšių technologijos leido sukurti daugybę naujų darbo vietų, pagrįstų vien žiniomis. Įmonės vis dažniau samdo rangovus, kad suteiktų jiems konkrečios informacijos, reikalingos klientams pritraukti ir aptarnauti. Ši tendencija yra už „informacinės ekonomikos“ koncepcijos. Kai darbai susiję su informacijos generavimu, jie laikomi paslaugų sektoriaus dalimi.
Viena konkreti šalis gali patirti deindustrializaciją, nes gamybos darbai perkeliami į kitas šalis. Dažnai taip yra todėl, kad skurdesnėse šalyse darbo jėga yra pigesnė arba lengviau gauti gamtos išteklių. Labai išsivysčiusių šalių darbuotojai linkę reikalauti didelio atlyginimo, kad išlaikytų aukštą gyvenimo lygį, o tai skatina įmones ieškoti pigesnių darbo jėgos šaltinių. Be to, prieigą prie gamtos išteklių išsivysčiusiose šalyse dažnai griežtai reguliuoja vyriausybė. Taigi deindustrializacijos tendencija vienoje šalyje nebūtinai rodo pasaulinę tendenciją.