Delta banga yra smegenų bangos tipas, pastebimas trečiosios miego stadijos metu, taip pat žinomas kaip lėtos bangos miegas arba gilus miegas. Manoma, kad šis miego etapas yra svarbus fiziologinei funkcijai. Pavyzdžiui, tyrimai parodė, kad po miego trūkumo žmonės patiria daugiau trečios stadijos miego, tarsi jų smegenys bandytų kompensuoti trūkumo laikotarpį. Žmonės taip pat būna labai sumišę, kai yra pažadinami iš šios miego stadijos, o tai rodo, kad sąmonė buvo labai toli nuo pabudimo pasaulio.
Kaip ir kitas smegenų bangas, delta bangą galima atpažinti elektroencefalogramoje, kurioje galvos odoje esančiais jutikliais registruojamas elektrinis smegenų aktyvumas. Delta bangoms būdinga didelė amplitudė ir žemas dažnis, kurios labai skiriasi nuo kitų smegenų bangų, tokių kaip gama bangos. Delta bangos amplitudė yra nuo vieno iki keturių hercų, o dažnis atsiranda maždaug šešis kartus per sekundę.
Sveikiems žmonėms pabudusiose smegenyse delta bangos nepastebimos. Tačiau žmonės, apsvaigę nuo tam tikrų medžiagų ar esantys delerium būsenoje, gali turėti delta bangų aktyvumą net ir nebūdami, o kai kurioms psichikos ligoms būdinga ir delta bangų buvimas pabudusiose smegenyse. Demencija sergantys suaugusieji taip pat gali rodyti delta bangų aktyvumą būdraujant, kaip buvo įrodyta atliekant smegenų tyrimus su šiais asmenimis.
Miego metu delta bangų aktyvumas atsiranda ne greito akių judėjimo (REM) miego metu. Sakoma, kad žmonės miega gilioje arba lėtoje bangoje, kai mažiausiai 20% smegenų veiklos sudaro delta bangos. Esant tokiai būsenai, sensorinio įvesties lygis, reikalingas miegančiajam sužadinti, yra labai aukštas. Lengvas prisilietimas ar švelnus triukšmas gali nepažadinti žmogaus, nes žmonėms paprastai reikia stipraus triukšmo, ryškios šviesos ar tvirto prisilietimo, pvz., drebėjimo. Susijaudinęs miegantysis dažnai atrodo suniuręs ir dezorientuotas.
Žmonėms, turintiems miego problemų, gali būti liepta dalyvauti miego tyrime, kurio metu smegenų veikla ir kiti fiziologiniai procesai stebimi per naktį miego laboratorijoje. Tyrimo metu pacientas dėvi įrangą, kuri fiksuoja fiziologinius procesus ir perduoda rezultatus į stebėjimo pultą. Atsižvelgdamas į tokius dalykus kaip smegenų veikla, kvėpavimo dažnis ir širdies susitraukimų dažnis, gydytojas gali ištirti, kodėl pacientas turi miego sutrikimų, ir pateikti rekomendacijų, kaip padėti pacientui geriau miegoti.