Nukenksminimas – tai procesas, kurio metu iš aplinkos, pastatų, objektų ar žmonių pašalinamos pavojingos medžiagos. Pavojaus pobūdis gali būti biologinis, cheminis ar radiologinis. Paprastai medžiaga kels tiesioginę grėsmę žmonėms, tačiau kai kuriais atvejais grėsmė gali būti netiesioginė arba ekonominė, pavyzdžiui, kenkėjai vabzdžiai arba augalų ar gyvūnų ligos. Kartais nukenksminimo procesas apima fizinį susirūpinimą keliančios medžiagos pašalinimą, o kitais atvejais ji gali būti neutralizuojama arba padaroma nekenksminga cheminėmis priemonėmis.
Biologiniai pavojai apima mikrobų patogenus, tokius kaip bakterijos, virusai ir parazitai. Naudojamos nukenksminimo procedūros priklausys ir nuo teršalo pobūdžio, ir nuo to, ką reikia nukenksminti. Maži objektai, tokie kaip chirurginiai instrumentai, gali būti nukenksminti kaitinant, pavyzdžiui, autoklave. Nukenksminant patalpas ir pastatus paprastai naudojamos galingos dezinfekavimo priemonės: stiprios oksiduojančios medžiagos, tokios kaip chloras, chloro dioksidas arba vandenilio peroksidas, arba toksiškos organinės cheminės medžiagos, tokios kaip formaldehidas ar fenolis. Po juodligės atakų JAV 2001 m. patalpos, kuriose galėjo būti juodligės sporų, buvo nukenksmintos naudojant chloro dioksido dujas – labai veiksmingą biocidą.
Dirvožemis, kuriame yra žmonių patogenų, yra sudėtingesnis. Antrojo pasaulinio karo metu juodligės sporos buvo paleistos Gruinard saloje – mažoje saloje prie šiaurės vakarų Škotijos pakrantės – atliekant eksperimentą, skirtą stebėti galimo biologinio ginklo poveikį. Dėl to sala beveik 50 metų buvo uždaryta visuomenei. 1986 metais sala buvo nukenksminta naudojant didžiulius kiekius formaldehido tirpalo jūros vandenyje. Pagaliau sala buvo paskelbta saugia 1990 m.
Dėl jų toksiškumo ir ėsdinimo stiprios dezinfekcijos priemonės negali būti naudojamos žmonėms nukenksminti. Žmonių nukenksminimas paprastai apima drabužių nuėmimą ir saugų išmetimą, o tada atvirą odą nuplaunant švelnia dezinfekavimo priemone, pvz., 0.5 % vandeniniu natrio arba kalcio hipochlorito tirpalu. Tačiau jei sukėlėjas yra infekcinis arba užkrečiamas, gali būti reikalaujama, kad su juo susidūrę žmonės būtų karantine, kad būtų išvengta ligos plitimo.
Jei pavojus yra cheminio pobūdžio, pastatai gali būti nukenksminti naudojant chemines medžiagas, kurios padaro pavojingą medžiagą santykinai nepavojingą. Kaip ir biologinių pavojų atveju, toksiškos organinės cheminės medžiagos dažnai gali būti skaidomos naudojant stiprius oksidatorius. Odą galima tepti švelniu hipochlorito tirpalu, kad būtų nukenksminti žmonės, veikiami šių toksinų; esant sąlyčiui su žmonėmis, svarbu, kad cheminė medžiaga būtų kuo greičiau pašalinta.
Toksiškų sunkiųjų metalų atveju gali būti tinkamesnis fizinis medžiagos pašalinimas kruopščiai nuplaunant ir saugiai pašalinant nuotekas. Jei buvo nurijus sunkiųjų metalų, gali būti naudojami kompleksonai. Šios medžiagos jungiasi prie metalo jonų ir sulaiko juos, padarydamos juos neaktyvius ir pašalindamos iš sistemos.
Dirvožemio, kuriame yra toksiškų metalų, nukenksminimo, dažniausiai dėl pramoninės taršos, nukenksminimo metodus galima suskirstyti į in situ ir ex-situ metodus. In situ metodai gali apimti elektrokinetinius ir elektroakustinius metodus, kai drėgname dirvožemyje esantys metalų jonai mobilizuojami elektriniu potencialu, padedami vibracijos, kad padidėtų poringumas, todėl jie migruoja per hidraulinį gradientą ir gali būti išpumpuojami per gerai. Kitas būdas – fitoekstrakcija, kai iš dirvožemio pašalinami augalai, kurie gali absorbuoti metalą, nors ir lieka santykinai jo paveikti. Ex situ metodai apima urmu dirvožemio pašalinimą, apdorojimą chemiškai arba plaunant ir švaraus dirvožemio grąžinimą į vietą.
Kai kurie iš minėtų metodų taip pat yra veiksmingi radioaktyviosioms medžiagoms. Tačiau nėra praktiško būdo, kaip radioaktyvųjį elementą paversti neradioaktyviu, todėl nukenksminimo metodai turi būti sutelkti į fizinį elemento pašalinimą ir saugų pašalinimą. Radioaktyvumas lengvai aptinkamas, o kai užterštumą sudaro santykinai didelės dalelės, jas galima atskirai pašalinti. Priešingu atveju užteršto dirvožemio atveju fitoekstrakcijos ir elektrokinetikos metodai kartais yra veiksmingi.
Radioaktyviųjų medžiagų paveiktų žmonių nukenksminimas paprastai apima drabužių nuėmimą ir kruopštų skalbimą bei saugų drabužių ir nuotekų šalinimą. Tačiau kai buvo prarytos radioaktyviosios medžiagos, kompleksonai gali padėti pašalinti radioaktyvųjį elementą; tai gali būti nepasirenkama, jei tai esminio elemento radioaktyvi forma. Kai kuriais atvejais gali būti naudojamos cheminės priemonės, padedančios išvengti radioaktyvaus elemento įsisavinimo į sistemą. Pavyzdžiui, iš branduolinio reaktoriaus nutekėjus radioaktyviajam jodui, netoliese esantiems gyventojams gali būti išduodamos kalio jodido tabletės; tai yra neradioaktyvaus jodo šaltinis, sumažinantis absorbuojamo radioaktyvaus elemento kiekį.