Disinfliacija yra terminas, reiškiantis kainų augimo tempo mažėjimą. Jei kainos vienais metais didėtų vidutiniškai 5 proc., o kitais metais – 2.5 proc., dezinfliacija vyktų. Kitaip tariant, tai infliacijos kritimas.
Nors daugeliui sunku suprasti skirtumą tarp infliacijos ir defliacijos, jie yra labai atskirti ir labai skirtingi. Dezinfliuojant, kainos vis dar kyla, nors ir mažesniu tempu. Esant defliacijai, kainos iš tikrųjų mažėja. Tai yra paprasčiausias būdas paaiškinti skirtumą tarp šių dviejų.
Dezinfliacija dažnai vyksta nuosmukio metu ir todėl kenkia visai ekonomikai. Tokiais atvejais didesnes verslo sąnaudas dažnai padengia įmonė, siekdama toliau perkelti produktą. Tam tikru momentu tai gali sukelti įmonės bankrotą arba priversti vartotoją padidinti kainą. Dėl to gali toliau mažėti pirkimai ir toliau mažėti ekonominė produkcija.
Tačiau kai kuriais atvejais dezinfliacija gali būti sveikintinas ženklas, kad hiperinfliacija pagaliau pradeda mažėti. Tokiu atveju dezinfliacija iš tikrųjų gali reikšti naują stabilumo laiką po dviženklio kainų padidėjimo laiko. Šį infliacijos sumažėjimą ekonomistai paprastai vertina kaip teigiamą pokytį, nes jis dažniausiai ateina po labai audringo ekonomikos laikotarpio konkrečios šalies gyventojams.
Kai kuriais atvejais šalies pinigų politika gali būti specialiai bandoma sukurti dezinfliacijos situaciją. Tai ypač aktualu, jei lyderiai nerimauja dėl galimybės, kad infliacija taps nevaldoma. Dažniausias būdas sumažinti infliaciją yra palūkanų normų kėlimas. Dėl to skolinantis pinigus sunkiau gauti ir taip padidėja valiutos vertė. Esant tokiai situacijai, santykinė pinigų vertė pradeda didėti ir todėl galima nusipirkti daugiau produktų. Apskritai tikslas yra paskatinti infliaciją iki tokio lygio, kad infliacija būtų normali, paprastai nuo 3 iki 4 procentų, bet priklauso nuo daugelio veiksnių.
Bandydamos tai pasiekti, šalys turi būti atsargios, kad išvengtų defliacijos, kuri yra rizika bandant sumažinti infliaciją. Tokiu atveju tai gali būti gana žalinga ekonomikai. Sparčiai mažėjančios kainos gali signalizuoti ne tik atskirų įmonių, bet ir asmenų, kurių darbas priklauso nuo tų įmonių ir kurie savo asmeninėmis išlaidomis bei skolindamiesi padeda išlaikyti ekonomikos augimą, pajamas.