Dializė yra medicininis procesas, kurio metu žmogaus kraujas išvalomas nuo toksinų, kuriuos paprastai išplautų inkstai. Paprastai jis naudojamas, kai žmogaus inkstai nebeveikia tinkamai. Tai gali būti įgimtos inkstų ligos, ilgalaikio diabeto, aukšto kraujospūdžio ar kitų būklių pasekmė.
Dializė gali būti laikina arba nuolatinė, priklausomai nuo asmens. Jei pacientas laukia inkstų persodinimo, procedūra gali būti laikina. Tačiau jei pacientas nėra tinkamas transplantacijai arba transplantacija nepalengvins būklės, dializė gali būti įprasta visą gyvenimą.
Naudojamos dvi pagrindinės dializės rūšys: peritoninė ir hemodializė. Pirmąjį tipą pacientas gali atlikti namuose, vienas arba su pagalbininku. Jis naudoja kūno pilvaplėvės membraną, esančią pilvo ertmėje, kad įpiltų gliukozės pagrindu pagamintą tirpalą į pilvo ertmę. Tirpalas pilve išlieka apie dvi valandas, po to nusausinamas.
Šiai procedūrai chirurgas turi įdėti vamzdelį su titano kamščiu į paciento pilvą. Pacientas taip pat turi būti apmokytas atlikti procedūrą. Būtinas absoliutus dėmesys sterilioms procedūroms, kitaip gali išsivystyti peritonitas. Tai ypač pavojinga pacientams, kurių imuninė sistema jau gali būti pažeista arba nuslopinta.
Hemodializė tikriausiai yra daugeliui žmonių žinoma procedūra. Ši procedūra atliekama ligoninėje arba dializės centre. Pacientas per venų vamzdelį prijungiamas prie aparato, kuris cirkuliuoja jo kraują per aparatą per pusiau pralaidžius filtrus, kurie pašalina toksinus iš kraujo. Paprastai procedūra trunka nuo trijų iki keturių valandų.
Nors dializė gali išgelbėti gyvybę, ji nėra tobula. Pacientai turi laikytis specializuotos dietos, kurioje yra daugiau baltymų ir mažiau fosforo bei kalio, nes šie mineralai greitai kaupiasi kraujyje. Jie taip pat turi apriboti skysčių suvartojimą, nes dializės metu iš paciento kūno pašalinama tik tiek vandens. Infekcija taip pat yra nuolatinė šmėkla, nes bet kuriai procedūrai organizme turi būti sukurtas nuolatinis prieigos taškas.