Didjeridu – tariamas DIH juh ree doo – yra įvairių Australijos aborigenų sukurtas drono vamzdis. Šiaurės Australijoje, ypač aplink Arnhemo žemę. Nors didgeridoo yra dažniausiai pasitaikanti rašyba, Australijos vyriausybė pasirinko didjeridu kaip teisingą instrumento pavadinimo rašybą. Jis taip pat vadinamas yidaki.
Šiandien egzistuoja daug dijeridų, kurie laikomi neautentiškais, nes juos gamina ne aborigenų amatininkai. Autentiški instrumentai yra pagaminti iš 4–6 pėdų (1.2–1.8 m) ilgio medžio kamieno, kurį išgraužė termitai. Dažnai naudojamos eukalipto veislės. Koto ilgis lemia instrumento aukštį. Rąstai yra kietinami, gali būti užteptas bičių vaško kandiklis, taip pat dekoracijos, kurios yra išraižytos arba padengtos dažais.
Didjeridu galima žaisti naudojant keletą skirtingų technikų, kai kurios tradicinės ir kai kurios šiuolaikinės. Vienas iš būdų atskirti technikas yra tas, kurios sukuria potekstę ir kurios ne. Kai kurioms technikoms reikia pūsti garsu, manipuliuojamu liežuviu, gerkle ir diafragma. Technikai taip pat gali prireikti tuo pačiu metu pūsti ir dainuoti, tačiau labiausiai su dijeridu susijusi technika yra sukamasis kvėpavimas, leidžiantis žaidėjui atlikti nenutrūkstamą garsą nesustodamas kvėpuoti.
Didjeridu galima žaisti tiek sėdint, tiek stovint. Instrumento galas gali būti laikomas šalia žemės, atremtas į žaidėjo pėdą, remtis į žemę arba įdėti į konteinerį, kuris sudaro išorinį rezonatorių. Didjeridu tradiciškai grojama kaip akompanimentas, suteikiantis droną ir ritmus, kurie yra neatsiejami nuo spektaklio. Jis dažniausiai derinamas su kitu aborigenų instrumentu, vadinamu segtukais.
Paskutiniai kūriniai buvo parašyti didjeridui ir orkestrui, įskaitant Philipo Bracanino „Dance Gundah“, Peterio Sculthorpe’o „Jūros ir dangaus dainas“ ir „Requiem“, o George’o Dreyfuso „Ponas Lewisas atvyksta į Vupertalį“. Žymūs didjeridu žaidėjai yra Djalu Gurruwiwi, Williamas Bartonas, Davidas Hudsonas ir Markas Atkinsas. Taip pat pastebima grupė Yothu Yindi, kuri sekėjų sulaukė 1990-aisiais.