Frazė „didybės kliedesiai“ dažnai vartojama atsitiktiniuose pokalbiuose, apibūdinant asmenį, kuris įsivaizduoja save svarbesniu ar galingesniu, nei yra iš tikrųjų, tačiau ji tiksliau naudojama apibūdinti labai tikrą ir potencialiai labai rimtas psichinės sveikatos disbalansas. Kalbant mediciniškai, didybės kliedesiai yra psichopatologinės būklės apraiškos, kai žmogus turi fantazijų apie galią, turtus ir visagalybę, kurios gali trukdyti socialiniam įsitraukimui ir pabloginti pagrįstų sprendimų priėmimą. Žmonės, kenčiantys nuo šios būklės, kuri kartais dar vadinama „megalomanija“, dažnai taip pat turi išpūstą savigarbos jausmą ir gali turėti maniją dėl grandiozinių ar ekstravagantiškų dalykų ar veiksmų. Net ir tada, kai jiems pateikiami įrodymai, prieštaraujantys jų kliedesiams, jie vis tiek paprastai laikysis savo klaidingų įsitikinimų. Gydymas dažnai įmanomas gydant ir vartojant tam tikrus antipsichozinius vaistus, o tinkamai prižiūrimi žmonės, kenčiantys nuo šio disbalanso, dažnai gali gyventi funkcionalų ir laimingą gyvenimą.
Būklės charakteristikos
Kai žmogus kliniškai atpažįsta didybės kliedesius, jis dažnai patikės, kad turi nepaprastų galių arba gali manyti, kad yra žinomas. Paprastai jis manys, kad aplinkiniai žino, kas jis yra, ir taip pat gali manyti, kad juo žavisi. Vienas iš šios būklės požymių yra įgimto pranašumo jausmas, nesvarbu, ar tai būtų fiziniai gebėjimai, turtas ar asmeniniai ryšiai. Kai kurios ekstremaliausios sutrikimo formos verčia žmones manyti, kad jie yra žinomi istoriniai asmenys. Psichikos ligonis, kuris iš tikrųjų mano, kad jis yra Napoleonas, gali būti viena iš labiausiai paplitusių žiniasklaidos nuorodų į šį kliedesį.
Pacientai, kurie tvirtai laikosi tokių nerealių įsitikinimų, ilgainiui gali pakenkti sau fiziškai, protiškai ar emociškai. Pavyzdžiui, žmogus, manantis, kad turi ypatingų galių, gali nušokti nuo pastato, nes nuoširdžiai tiki, kad gali skristi. Izoliacija nuo šeimos ir draugų taip pat gana dažna.
Pirminės priežastys
Paprastai tokie kliedesiai atsitinka savaime, o ne kaip kokio nors kito, dažniausiai didesnio psichikos sveikatos disbalanso simptomas. Daugybė skirtingų psichologinių būklių ir sutrikimų gali apimti tokius kliedesius, nors jie bene dažniausiai siejami su narcisistiniu asmenybės sutrikimu. Narcisistinis asmenybės sutrikimas – tai būklė, kai žmogus yra labai užsiėmęs savimi ir išpūstas savęs svarbos jausmas.
Megalomanija taip pat kartais nustatoma pacientams, sergantiems įvairaus laipsnio demencija ir psichoziniais ar depresiniais sutrikimais, tokiais kaip bipolinis sutrikimas ir šizofrenija. Kai kuriais atvejais šlovės ir likimo kliedesius lydi kiti neigiamesni jausmai, įskaitant persekiojimo jausmus, kai pacientas mano, kad kiti jo siekia. Taip pat gali iškilti valdymo problemų, kai pacientas mano, kad išorinė jėga kontroliuoja jo mintis ar veiksmus.
Kai kurie vaistai, ypač fenciklidinas (PCP) ir amfetaminai, taip pat gali prisidėti prie epizodų arba juos sustiprinti. Tai ypač pavojinga, nes aukšto lygio naudotojai gali manyti, kad turi galių, kurios leis jiems atlikti pavojingus žygdarbius, kurių nesugebėtų įprastas žmogus, pavyzdžiui, nuskristi nuo aukšto pastato arba viena ranka sustabdyti artėjantį traukinį.
Gydymo parinktys
Šios būklės gydymas gali būti šiek tiek sudėtingas, nes daug kas priklauso nuo pagrindinės priežasties ar didesnės psichinės sveikatos būklės. Pirmas dalykas, kurį paprastai daro bet kuris sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas, yra pagrindinės būklės diagnozė ir pradedamas gydymas. Dažnai būna taip, kad kliedesiai laikui bėgant išnyks, kai tik viskas pradės atstatyti pusiausvyrą. Daugeliu atvejų taikoma pokalbių terapija, nors šia liga sergantys žmonės dažnai mano, kad jiems pagalbos nereikia. Kai megalomaniją sukelia nuolatinis narkotikų vartojimas, kliedesiai ir kiti psichologiniai poveikiai paprastai išnyksta laikui bėgant, kai išnyksta cheminės medžiagos ir priklausomybės poveikis.
Visuomenės suvokimo problemos
Terminas „didybės kliedesiai“ dažnai vartojamas netechniškai ir neteisingai, kaip ir daugelio rimtų psichinės sveikatos būklių pavadinimai, pvz., „antisocialūs“. Jis kartais vartojamas apibūdinant žmones, kurie yra nemėgstami šalių diktatoriai, iškilūs verslininkai ar įžymybės; tokie žmonės dažnai laikomi savanaudiškais ir egoistais. Tačiau netinkamas termino vartojimas tokiu būdu gali būti pavojingas, nes jis gali užmaskuoti ar net neįvertinti situacijos, kai tikri kliedesiai kelia labai realią psichopatologinę grėsmę asmens sveikatai.