„Big Crunch“ yra hipotetinis kosmologinis įvykis, kai visa visata griūva veikiama savo pačios gravitacijos ir baigiasi juodosios skylės singuliarumu. „Big Crunch“ yra galimas galutinio visatos likimo scenarijus, kartu su kitais scenarijais, tokiais kaip neapibrėžtas plėtimasis (didysis plyšimas arba karščio mirtis) ir „Big Bounce“, kai visata subyrėtų, bet paskui vėl išsiplės. Daugelis kosmologų Didįjį krizę laikė patikimu tolimos Visatos rezultatu iki 1998 m., kai buvo atrasta tamsioji energija, paslaptinga jėga, skatinanti visatos plėtimąsi, todėl neribotas plėtimasis buvo labiau tikėtinas.
Vyraujantis kosmoso atsiradimo modelis yra Didžiojo sprogimo teorija, teigianti, kad dabartinė Visata susiformavo milžiniško sprogimo metu prieš 13.73 mlrd. Po to, kai Didžiojo sprogimo teorija nusistovėjo ir buvo paremta daugybe įrodymų, mokslininkai pradėjo sakyti: „Turime gerą Visatos pradžios modelį – kaip dėl jos pabaigos? Bendroji reliatyvumo teorija, Alberto Einšteino 1916 m. sukurta teorija, suteikė kosmologams matematinius įrankius, leidžiančius ištirti galimas galutines visatos būsenas.
Svarbiausias kintamasis sprendžiant klausimą apie visatos pabaigą ir „Big Brunch“ galimybę yra Omega (Ω) vertė, kuri apibrėžiama kaip vidutinis visatos medžiagos tankis, padalytas iš kritinės to tankio vertės. Jei Ω yra didesnis nei 1, tada visata yra uždara, o tai reiškia, kad erdvės geometriją galima palyginti su vidiniu sferos paviršiumi. Jei Ω yra didesnis nei 1, nes erdvė yra užpildyta pakankamai medžiagos, tada Big Crunch ilgainiui neišvengiama. Jei Ω yra mažesnis nei 1, tada visata yra atvira ir plėsis neribotą laiką. Naujausi stebėjimai rodo, kad Ω yra mažesnis nei 1, tačiau tai visada gali pasikeisti turint papildomų žinių.
Žinomas faktas, kad visata plečiasi. Pagal „Big Crunch“ scenarijų šis plėtimasis ilgainiui nutrūktų, o paskui apsisuktų, o galaktikos vis labiau priartėtų viena prie kitos. Po kelių dešimčių milijardų metų galaktikos galų gale priartėtų taip, kad atskiri galaktikų superspiečiai nebebūtų spiečiais, o virstų supergalaktikomis. Šių galaktikų centre būtų didžiulės žvaigždės, panašios į I populiacijos žvaigždes, kurios egzistavo visatos aušroje.
Šios žvaigždės būtų tokios masyvios, kad subyrėtų mažiau nei per milijoną metų; tipiška tokios žvaigždės kaip Saulė gyvenimo trukmė yra daugiau kaip 10 milijardų metų. Galiausiai visa materija būtų taip suspausta, kad visa gyvybė nutrūktų, o visatoje viską sunaikintų didžiulė juodoji skylė. Mūsų palikuonių laimei, toks įvykis dabar atrodo neįtikėtinas.