17, 18 ir 19 amžiais turtingi jaunuoliai dažnai vykdavo į tai, kas buvo vadinama didžiuoju turu. Šie keliautojai iš aukštesnės klasės šeimų leisis į puikų nuotykį, keliaudami po kai kuriuos garsiausius pasaulio miestus nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Didžiosios kelionės metu šie vyrai aplankydavo istorinę, kultūrinę ar politinę reikšmę turinčias vietas. Ši patirtis buvo sukurta siekiant atskleisti turtingus jaunus vyrus pasauliui ir suteikti jiems platų išsilavinimą, kartu pasitarnauti ir kaip pramoga. Nuo to laiko didysis turas peraugo į šiuolaikinius nuotykius, leidžiančius tiek vyrams, tiek moterims tyrinėti pasaulį be didelių finansinių investicijų.
XVII amžiuje didžiojo turo koncepcija daugiausia apsiribojo jaunais vyrais iš Didžiosios Britanijos, kurie samdydavo trenerį ir keliaudavo po visą žemyną. Daugelis pasitikėjo apmokytu gidu, kuris padėtų jiems rasti kelią, o tie, kurie galėjo tai sau leisti, taip pat galėjo pasiimti tarnų komandą. Šios tendencijos populiarumui augant, pradėjo dalyvauti vyrai iš kitų Europos šalių. Iki XVIII amžiaus net vyrai iš Šiaurės ir Pietų Amerikos leidosi į dideles savo keliones. XIX amžiuje plačiai paplitęs traukinių ir garlaivių prieinamumas padėjo keliauti labiau prieinamas, todėl dar daugiau žmonių galėjo dalyvauti šioje kelionių tradicijoje.
Didysis turas tradiciškai prasidėdavo Londone, o paskui vyrus išveždavo po visą Didžiąją Britaniją prieš išvykdamas į kitus Europos miestus. Paryžius, Florencija ir Venecija buvo pagrindinės stotelės, tačiau, priklausomai nuo asmens, buvo įtraukti ir kiti miestai bei sostinės. Vyrai šį laiką skyrė tam, kad išmoktų kitų kalbų, aplankytų kultūrines ir istorines vietas, apžiūrėtų garsius meno ir architektūros kūrinius. Daugelis taip pat praleido laiką investuodami į unikalius kitų prekių meno kūrinius, kuriuos vėliau galėjo parsinešti namo, kad nustebintų draugus.
Daugelis vyrų, išvykusių į didžiulę kelionę, laikė žurnalą, kurį grįžę namo galėjo išleisti. Vieną iš pirmųjų parašė Thomas Coryat, kuris 1611 m. išleido „Coryat’s Crudities“. 1670 m. Richardo Lasselso kelionių aprašymas, kuriame išsamiai aprašomas jo nuotykis Italijoje, taip pat padėjo įkvėpti kitus leistis į didžiulę kelionę.
1960-aisiais Amerikos hipiai ir jaunuoliai iš visų visuomenės sluoksnių pradėjo kurti savo didžiojo turo versiją. Šie vyrai ir moterys pasitikėjo keliais autostopu ir pigiais autobusais veždami juos visoje Europoje ir Azijoje. Šiandien ši tradicija peraugo į „gap year“, kai studentai, įgiję koledžo ar universiteto diplomą, ima vienerius metus, kad galėtų keliauti po pasaulį.