Diglosija reiškia situaciją, kai vienos bendruomenės nariai kalba dviem skirtingomis kalbomis. Tai taip pat taikoma situacijai, kai bendruomenės nariai kalba skirtingu dialektu arba tos pačios kalbos vediniu. Diglosijos taikymas tokioms bendruomenėms yra tai, kad viena kalba yra oficiali arba pripažinta, o kita – ne. Nors kita kalba nėra oficiali, kai kurie bendruomenės nariai, be valstybinės kalbos, vis dar plačiai kalba.
Oficiali kalba vadinama “aukštąja”, o kita kalba yra “žema”. Žemoji kalba yra bendrinė kalba, kuria kalba bendruomenės nariai įvairiomis aplinkybėmis. Bendruomenės naudoja aukštą kalbą atlikdamos oficialias pareigas, pavyzdžiui, rašydami, mokydamos ir kalbėdami oficialiose ar oficialiose pareigose. Kai kuriuos įprastus diglosijos taikymo pavyzdžius galima rasti buvusiose šalių, tokių kaip Didžioji Britanija ir Prancūzija, kolonijose. Indija yra buvusi Didžiosios Britanijos kolonija, kurioje galima įžvelgti diglosijos principą. Ši šalis turi dvi oficialias kalbas. Hindi yra žinoma kaip pagrindinė kalba, o anglų kalba yra antrinė.
Kitoje britų kolonijoje viskas yra atvirkščiai. Oficiali kalba yra anglų, kuri taip pat yra aukštoji kalba. Šalyje daug kalbų ir tarmių, todėl žema kalba priklauso nuo bendruomenės. Viena iš kalbų yra jorubų kalba. Jorubakalbių bendruomenės nariams anglų kalba yra pagrindinė kalba, o jorubų kalba yra ta, kurią jie dažniausiai vartoja bendraudami vieni su kitais per kitus kasdienius pokalbius. Vaikai mokomi anglų kalba, nes mokosi ta kalba skaityti ir rašyti.
Kitas diglosijos pavyzdys yra šalyse, kuriose yra imigrantų, pavyzdžiui, JAV. Aukštoji kalba yra anglų, o žemoji kalba gali būti įvairių imigrantų gimtoji kalba. Pavyzdžiui, ispanų imigrantas gali kalbėti angliškai darbe, rašydamas arba bendraudamas su kitais ispaniškai nekalbančiais žmonėmis. Tas pats imigrantas gali kalbėti ispaniškai namuose, bažnyčioje, ispanų parduotuvėje arba bendraudamas su kitais ispanų bendruomenės nariais.
Vienas iš diglosijos padarinių yra būdas, kuriuo ji tarnauja kaip tarpasmeninio bendravimo ir socialinio klasifikavimo įrankis. Žemoji kalba beveik visada nustumiama į antrą planą ir laikoma mažiau svarbia nei aukštoji kalba. Tie, kurie moka žemąją kalbą, gali būti laikomi neraštingais arba žemesnio socialinio sluoksnio atstovais, jei nesupranta ar nemoka kalbėti aukštosios kalbos.