Cerebrinis paralyžius reiškia grupę būklių, atsirandančių dėl smegenų sričių, kontroliuojančių ir koordinuojančių raumenų judėjimą, pažeidimo. Įprastomis sąlygomis raumenys dirba kartu sklandžiai, todėl gretimi raumenys susitraukia arba atsipalaiduoja prisitaikydami prie judesio. Sergant cerebriniu paralyžiumi šis procesas sutrinka, todėl raumenys būna neįprastai įtempti ir visą laiką susitraukia. Diplegija yra cerebrinio paralyžiaus tipas, apimantis rankas arba kojas, tačiau dažniausiai pažeidžiamos kojos.
Diplegija nustatoma vaikystėje. Pažeistos galūnės gali atrodyti neįprastai suglebusios, kai vaikas yra labai mažas, tačiau ilgainiui labai sustingsta. Vaikams, sergantiems šia liga, dažniausiai pasireiškia neįprastas pagrindinių pažeistų galūnių sąnarių, tokių kaip klubai ar pečiai, standumas. Dėl būdingos įtemptos ir suspaustos pažeistų galūnių išvaizdos diplegija kartais vadinama spastine diplegija.
Kaip ir dauguma cerebrinio paralyžiaus atvejų, diplegija gali būti įvairaus sunkumo. Vaikai, sergantys nesunkiais atvejais, dažnai gali būti beveik tokie pat aktyvūs, kaip ir jų nepaveikti bendraamžiai. Tačiau jie dažnai demonstruoja pusiausvyros sutrikimus ir tam tikrą galūnių standumą, todėl jiems gali būti sunku koordinuoti judesius.
Vidutiniškai paveikti vaikai paprastai pasižymi didesniu sustingimu ir mažesniu sąnarių judrumu nei nesunkiai paveikti vaikai. Paprastai jie gali vaikščioti ir jiems nereikia vežimėlio, tačiau jie dažnai turi būdingą standžią eiseną ir gali būti linkę vaikščioti ant kojų pirštų dėl standžių kojų raumenų. Sunkiai paveikti vaikai dažnai sunkiai vaikščios net nedideliais atstumais ir jiems paprastai reikės vežimėlio kasdienei veiklai. Visi vaikai, sergantys diplegija, gali turėti tam tikrų sunkumų kalbėdami.
Nėra vienos žinomos šios būklės ir kitų tipų cerebrinio paralyžiaus priežasties, tačiau atrodo, kad kai kurie veiksniai padidina riziką, kad vaikas gims su šia liga. Kūdikiams, kuriems pasireiškė infekcijos ligoninėje, yra didesnė diplegijos rizika, kaip ir vaikams, kuriems traukuliai netrukus po gimimo patyrė. Vaiko gimimas cezario pjūviu, žnyplių naudojimas gimdymo metu ir priešlaikinis gimdymas yra galimi rizikos veiksniai. Bet koks deguonies trūkumas vaisiui taip pat yra rizikos veiksnys. Tačiau akivaizdu, kad yra ir kitų nežinomų veiksnių, susijusių su šios būklės atsiradimu, nes daugelis vaikų patiria šiuos rizikos veiksnius ir jie niekada nesukelia šios būklės.
Šios būklės gydymas nėra žinomas. Tačiau yra keletas gydymo būdų, kurie palengvina gydymą. Labiausiai paplitusi yra fizinė terapija, kuri gali apimti pratimus, padedančius vaikui geriau valdyti raumenis ir tempimus, kad pagerintų judrumą. Eisenos analizė leidžia nustatyti konkrečius veiksnius, turinčius įtakos vaiko vaikščiojimui, o sutelktas mokymas gali lemti geresnius judesius.
Botox® neurotoksinas, kurį gamina bakterijų rūšis, turi savybę paralyžiuoti raumenis. Dažnai naudojama senėjimą stabdanti priemonė, tam nedideliais kiekiais įšvirkščiama į veido odą, kad sušvelnintų raukšles. Medicinos specialistas gali padėti atpalaiduoti žmonių, sergančių diplegija, raumenis, suleisdamas nedidelį Botox® kiekį į pažeistas raumenų vietas.