Dirbtinė akis yra protezas, naudojamas pakeisti trūkstamą ar pažeistą akį. Yra dviejų tipų dirbtinės akys: akių ir regos protezai. Akies protezas atkartoja trūkstamą akį dėl estetinių priežasčių ir neatlieka jokios medicininės funkcijos, tik palaiko akies lizdą. Vizualinis protezas iš tikrųjų suteikia vizualinį įvestį naudotojui, stimuliuodamas regos nervą, leidžiantį jam arba jai patirti tam tikrą regėjimą.
Žmonės akių protezus gamina šimtus metų. Akies netekimas nėra labai retas reiškinys, tačiau kai kuriems žmonėms tai gali sukelti nerimą ar gąsdinimą. Nešiojant akių protezus, žmogus gali atrodyti normaliai ir pritraukti mažiau dėmesio. Protezo įdėjimas į akiduobę taip pat suteiks atramą ir sumažins griuvimo riziką. Vienos akies praradimas turės didelį poveikį gylio suvokimui, tačiau daugelis žmonių išmoksta labai efektyviai veikti viena akimi.
XX amžiaus viduryje mokslininkai pradėjo tyrinėti idėją sukurti dirbtinę akį, kuri iš tikrųjų galėtų matyti. Kad pasiektų tikslą sukurti vizualinį protezą, mokslininkai turėjo sukurti kamerą, kuri galėtų sąveikauti su smegenimis stimuliuodama regos nervą. Tai pasiekiama siunčiant elektrinius signalus, panašius į tuos, kuriuos siunčia tikra akis. Smegenys interpretuoja tuos signalus taip, kaip būtų, jei būtų biologinė akis.
Mokslas, susijęs su dirbtine akimi, nuolat tobulinamas, nes mokslininkai tiria geresnius fotoaparatų dizainus ir tobulina kameros ir smegenų ryšio sistemą. XXI amžiaus pradžioje eksperimentinėse programose buvo pademonstruota daugybė gerai veikiančių dirbtinių akių. Patikimų regos protezų sukūrimas gali turėti didelį poveikį žmonėms, turintiems sunkų regėjimo sutrikimą arba aklumą viena ar abiem akimis.
Nepriklausomai nuo to, ar dirbtinė akis yra regėjimo ar akies protezas, ją reikia atidžiai pritaikyti dėvėtojui. Kiekvieno žmogaus akiduobės šiek tiek skiriasi, o protezas turi priglusti sklandžiai ir patogiai, antraip sukels skausmą, gali sužaloti nervus ar pažeisti akiduobę. Protezo montavimas paprastai apima kelis liejimo ir matavimo veiksmus, kad būtų galima gauti kuo daugiau duomenų apie akiduobės struktūrą. Sukūręs protezą, pacientas dalyvauja tvirtinimo sesijoje ir mokosi prižiūrėti dirbtinę akį bei akiduobę.