Dirvožemio struktūra yra forma, kurią dirvožemis įgauna dėl jo fizinių ir cheminių savybių. Kiekvienas atskiras dirvožemio vienetas bendroje struktūroje vadinamas ped. Dirvožemio struktūrą lengviausia nustatyti paimant nesuardyto dirvožemio mėginį ir atidžiai apžiūrėjus jo formą. Dirvožemio forma skirsis į vieną iš šių kategorijų: granuliuotas, trupinis, blokuotas, plokščias, prizminis, stulpelis, vienagrūdis arba masyvus.
Granuliuotas dirvožemis atrodo kaip trupiniai. Šis dirvožemis randamas ten, kur šaknys įsiskverbė į dirvą. Jo nereikėtų painioti su trupiniu dirvožemiu, kuris yra labai porėtas. Kiekviena atskira trupinio grunto dalelė netelpa su kiekvienu aplinkiniu pedeliu, nes kiekvienos atskiros pedelės forma yra maždaug sferinė.
Blokuotas dirvožemis atrodo kaip netaisyklingos formos blokai. Kiekvieno atskiro ped formą lemia jį supantys pedai. Kiekvieną bloko pedą galima suskaidyti į mažesnes blokines pedas.
Plokščiosios dirvos pečiai yra ploni, plokšti ir panašūs į lėkštes. Jie yra nukreipti horizontalia kryptimi. Ši struktūra dažniausiai randama sutankintame dirvožemyje.
Prizminės pedos yra vertikalios kolonos, kurios gali būti kelių centimetrų ilgio ir yra apatiniuose horizontuose. Stulpeliai taip pat yra vertikaliai orientuoti stulpeliai, tačiau jų viršuje yra druskos „dangtelis“. Stulpelinis dirvožemis randamas sausringuose pasaulio regionuose.
Vienagrūdžiai dirvožemiai skirstomi į atskirus dirvožemio grūdelius, kurie nesulimpa ir paprastai lieka laisvai susikaupę. Ši struktūra randama smėlio dirvožemyje. Kita vertus, masyvi dirvožemio struktūra yra vientisa ir nėra linkusi lengvai suskaidyti esant nedideliam slėgiui. Ši struktūra siejama su labai smulkios tekstūros dirvožemiais, tokiais kaip molis.
Dirvožemio struktūrą lemia daugelis veiksnių, įskaitant klimatą, fizikinius ir cheminius procesus bei biologinius procesus. Orų ciklai daro didelę įtaką dirvožemio struktūrai. Užšalimas ir atitirpimas, drėgnas ir sausas, molio slinkimas ir kiti įvairūs pedogeniniai – dirvožemį formuojantys – procesai nevienodai veikia visą dirvožemio struktūrą visoje struktūroje. Didžiausias poveikis yra viršutiniame sluoksnyje, kur ekspozicija yra tiesioginė.
Vandens fazių pokyčiai – kietas, skystas ir dujinis – daro didelį poveikį dirvožemio struktūrai. Šias fazes įtakoja dirvožemio temperatūra. Dėl tekančio vandens dirvožemis iš vienos vietos eroduoja ir nusėda kitoje vietoje. Užšalimo-atšildymo ir susitraukimo-brinkimo procesas, kurį lemia vandens fazės pokyčiai, keičia dirvožemio tūrį.
Biologiniai procesai apima įvairaus dydžio organizmų įtaką dirvožemyje. Organinių medžiagų kiekis dirvožemyje yra veiksnys, kaip dirvožemis agreguojasi ir dalijasi į dirvas. Dirvožemyje gyvenantys gyvūnai padeda supakuoti dirvą įvairiais būdais. Šių gyvūnų išskyros taip pat turi įtakos dirvožemio struktūrai.
Kitas aspektas aptariant dirvožemio struktūrą yra dirvožemio gebėjimas palaikyti augalų gyvybę. Dirvožemis susideda iš keturių skirtingų komponentų: mineralų, organinių medžiagų, oro ir vandens. Dirvožemiai, kuriuose yra 90 procentų mineralinių ir apie 10 procentų organinių medžiagų, dar vadinamų humusu, gali gerai palaikyti augalų augimą. Dirvožemyje, kuriame yra nedidelis kiekis organinių medžiagų, sunku išlaikyti augalų gyvybę.