Sutrikimas – tai įprastos kalbos pertrauka arba pertraukimas. Priklausomai nuo sutrikimo laipsnio, jis gali praslysti be įspėjimo arba padaryti ką nors sunkiai suprantamą. Kai kuriais atvejais sutrikimas taip pat derinamas su mikčiojimu, dėl kurio kažkas gali būti beveik nesuprantamas, be to, tai gali būti labai varginanti kalbėtoją. Beveik visi dėl įvairių priežasčių savo kalboje vartoja netobulumus, o nesutapimų tyrimai sudomino ne vieną kalbininką.
Bene labiausiai žinomas nesutapimo pavyzdys yra užpildomasis žodis. Kiekvienas, kuris matė filmą su slėnio merginomis, prisimena „patinka“ ženklus, kurie užteršia jų kalbą, tačiau tokie žodžiai kaip „ah“, „uhm“, „er“ ir tt taip pat naudojami sakiniuose kaip užpildymas. Tiesą sakant, mokslininkai nustatė, kad kiekviena kalba turi savo unikalius užpildymo žodžius, kurie skamba labai skirtingai. Pavyzdžiui, amerikiečiai labai mėgsta „patinka“, o britai dažniausiai vartoja „er“, o ispanakalbiai dažnai įterpia „ehhh“ kaip užpildą.
Nebuvimas taip pat gali pasireikšti kaip dalinis pasikartojimas, kaip sakoma: „Aš sakiau… sakiau, kad prieš išeidamas noriu baigti indus“. Iš naujo paleidžiamos frazės yra dažna nenuoseklumo forma, tačiau sakinio viduryje taip pat gali įvykti dalinis pasikartojimas, kai kas nors praranda dėmesį arba yra pertraukiamas. Kartais kartojamas tik skiemuo ar garsas, o ne visas žodis.
Sutrikimas taip pat gali pasireikšti kaip sakinio taisymas, nes kažkas atpažįsta, kad buvo padaryta klaida, ir atsitraukia, kad ją ištaisytų. Žmonės stebėtinai gerai ištaiso klaidas patys, todėl sakinio taisymas gali atkreipti dėmesį į klaidą, kuri kitu atveju būtų pralėkusi be įspėjimo. Sakinio taisymas dažnai apima dalinį pakartojimą, kaip kad „katės nori sėdėti ant kelių… o katė nori sėdėti tau ant kelių“.
Smulkios klaidos ir papildomi žodžiai dažnai pasitaiko šnekamojoje kalboje, ypač kai kas nors skuba arba jam sunku perteikti idėją ar koncepciją. Tyrinėdami kolegijų paskaitų sutrikimus, mokslininkai pastebėjo, kad humanitarinių mokslų profesoriai dažniausiai turėjo paskaitų sutrikimų, o mokslų profesoriai – mažiausiai. Tyrėjų grupė teigė, kad taip yra dėl to, kad humanitarinių mokslų dėstytojai, aptardami sąvokas, galėjo rinktis iš daugybės žodžių, o mokslų paskaitose dažnai yra tiksli žodžių biblioteka, todėl jų kalba ne tokia sklandi.