Disinhibicija reiškia, kad žmonėms trūksta tam tikrų suvaržymų, kurie paprastai laikomi dalyvavimo visuomenėje dalimi. Toks elgesys atsiranda dėl daugelio veiksnių, įskaitant brandos stoką, pasikartojančias traumas, psichines ligas arba smegenų pablogėjimą dėl smegenų pažeidimo ar ligų, turinčių įtakos pažinimui. Narkotikai ar alkoholis taip pat gali sukelti laikiną slopinimą.
Egzistuoja daugybė skirtingų atmetimo tipų – nuo žmonių, patiriančių ekstremalių emocinių protrūkių, iki labai privačių detalių apie savo gyvenimą dalijimosi su kitais. Be to, kai kurie elgesys apima tokius dalykus kaip genitalijų atidengimas ar tvarkymas viešoje vietoje arba vonios kambario nesinaudojimas. Gali egzistuoti ir nepaisymas tokioms konvencijoms kaip pagarba kitų asmeninei erdvei.
Disinhibicijos gydymas pirmiausia sutelkiamas į priežastį. Smarkiai neblaivus, dainuojantis taip garsiai, kad trukdo kaimynams, ištiko laikina atvejis, kuris išsisprendžia sumažėjus alkoholio kiekiui kraujyje. Gali prireikti nuvežti šį asmenį į saugią vietą, pvz., kalėjimą ar ligoninę, kol bus pakankamai pasveikęs. Neįtikėtini žmonės gali elgtis ne tik grubiai, bet ir taip, kad gali pakenkti sau arba pakenkti kitiems.
Kai slopinimas atsiranda dėl tokių būklių kaip manija, ir tai gali būti vienas iš pagrindinių manija sergančio asmens simptomų, gali prireikti šiek tiek laiko, kol bus atrastas būdas, kaip tam asmeniui gydyti vaistais nuo tokių būklių kaip bipolinis sutrikimas. Tuo tarpu asmenį reikės atidžiai stebėti, kad įsitikintų, jog jis ar ji nekelia pavojaus sau arba nesielgia socialiai nepriimtinu ar neteisėtu būdu. Gali būti svarstoma hospitalizacija, kol bus atstatyti normalūs slopinimai.
Žmonėms, turintiems nepagydomų trauminių ar blogėjančių smegenų būklių, išspręsti šią būklę gali būti sunkiau. Esant palankioms aplinkybėms, prižiūrėtojai gali pabandyti suteikti galimybes, kurios padėtų asmeniui mažiau išreikšti savo elgesį. Pavyzdžiui, priminimas žmonėms naudotis vonios kambariu arba nukreipti jų dėmesį į alternatyvas, kai elgiasi priešingai, gali padėti sumažinti būklės išraišką. Ne visada įmanoma visiškai pašalinti tokį elgesį.
Manoma, kad psichoterapija yra geras pasirinkimas tiems, kurie paprastai yra socialiai nusiteikę. Tie, kurie socialinėje aplinkoje nuolat dalijasi per daug privačios informacijos, gali pastebėti, kad yra vieniši ir turi mažai draugų. Toks perteklinis pasidalijimas gali kilti dėl kai kurių asmenybės sutrikimų ir taip pat kyla žmonėms, kurie vaikystėje patyrė didelę prievartą, ypač seksualinę prievartą, ir dėl to užaugo nesubrendusiai suvokdami socialines ribas. Terapija gali padėti susidoroti su traumuojančia patirtimi ir sutelkti dėmesį į elgesio mokymą, kuris daro ribas aiškesnes.
Daugeliu atvejų šią būseną reikia suprasti kaip asmens ligos ar brandos lygio pasekmę, o ne kaip sąmoningus asmens bandymus nuliūdinti kitus. Žinojimas, kad toks elgesys turi priežastį, padeda žmonėms su juo elgtis gailestingiau. Daugeliu atvejų slopinimas yra laikinas arba reaguoja į gydymą, tačiau sunkiais atvejais liga smegenyse sukuria nuolatinę jų būseną, ir visos pastangos skiriamos maloniam ir empatiškam elgesiui sumažinti.