Diskurso analizė yra teksto, rašytinės ar sakytinės, tyrimo ir analizės metodas. Šis metodas iš tikrųjų analizuoja ne tekstą, kai kalbama apie jo struktūrą ir sintaksę, o apie šių sakinių prasmę; taigi, požiūris dažnai apibūdinamas kaip „viršijantis sakinį“. Diskurso analizė yra ne tik naudingas metodas kalbotyros srityje, bet ir kitose srityse, tokiose kaip socialiniai mokslai, psichologija ir antropologija.
Kaip rodo žodis „diskursas“, diskurso analizės metodas sutelkiamas į bet kokį tekstą, kuris gali sukelti bet kokį diskursą, bet kokį atsaką. Tokiu būdu jis praplečia temų ir temų, kurias gali naudoti analitikas, spektrą, pavyzdžiui, medicinos žurnaluose, laikraščių straipsniuose ir net prezidento kalboje ar atsitiktiniame pokalbyje. Paimkime, pavyzdžiui, medicinos žurnalą: rašytojui per knygą perduodant savo žinią, skaitytojas savo ruožtu atsako arba suprasdamas žodžius, arba ignoruodamas. Tokiu būdu diskurso analizė žiūri toliau nei tekstas, nes išsiaiškina, kokį atsakymą ar diskursą parašytas žodis gali paskatinti ir kodėl.
Taip pat galima pažvelgti į teksto struktūrą ir šabloną, bet tik tam, kad išnagrinėtų, kodėl kalbėtojas pasirenka tokius modelius. Pavyzdžiui, politiko kalboje analitikas gali sutelkti dėmesį į tai, kodėl politiškai korektiški terminai, tokie kaip „ekonomiškai nuskriaustas“, pakeičia žodį „vargšas“. Netgi tokie smulkūs niuansai, kaip pauzės tarp sakinių trukmė, gali perteikti prasmę arba neleistiną atsakymą. Tokiu būdu atliekant tokią analizę kaip ši, taip pat atsižvelgiama į teksto kontekstą ir aplinką, kurioje jis buvo patalpintas.
Diskurso analizės tikslas ir galutinis rezultatas ne visada gali būti pateikti konkrečius atsakymus į problemą. Nagrinėjant temą, jis suteikia naujesnį ir platesnį požiūrį į problemą ir atskleidžia mažas pasekmes, kurios slypi už žodžių. Tada skaitytojai palieka nuspręsti, kaip reaguoti į analizę, ir galiausiai patys pasisako. Trumpai tariant, diskurso analizė ne atsako, o interpretuoja.
Diskurso analizės metodas buvo naudojamas dar šeštajame dešimtmetyje. Ji tapo naudinga studijuojant kalbą kaip socialinės sąveikos priemonę. Vienas žymus prancūzų teoretikas Michelis Foucault netgi panaudojo šį metodą, kad nustatytų, kaip žmonės naudoja diskursą siekdami „galios“.