Diskurso etika turi du pagrindinius tikslus: diskutuojant rasti etines tiesas ir nustatyti diskurso etiką. Yra keturi pagrindiniai diskurso etikos principai, įskaitant nuoširdumą, atvirumą, pagarbą ir sąžiningą savęs patikrinimą. Turėdamas tai omenyje, Jurgenas Habermasas, vienas iš šiuolaikinio diskurso etikos mąstytojų, teigė, kad „vyrauja geresnis argumentas“. Tačiau jo ir jo bendraminčių idėjos buvo kritikuojamos dėl pernelyg utopinių ir išankstinių nuostatų ignoravimo.
Dar vadinama argumentacijos etika, ši disciplina remiasi Habermaso ir kolegos vokiečių filosofo Karlo Otto Apelio idėjomis. Abu jie rėmėsi Immanuelio Kanto moralės teorija ir Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio kritika Kantui. Filosofai, tokie kaip Hansas-Hermannas Hoppas, Stephanas Kinsella, Frankas van Dunas ir Rogeris Pilonas, padėjo sukurti libertarines diskurso etikos teorijas.
Tam tikros prielaidos yra diskurso etikos pagrindas ir padeda nustatyti, kaip tokios diskusijos turėtų būti vedamos. Remiantis Kanto moralės teorija, diskusija turėtų būti atvira bet kuriam asmeniui, kuris gali kalbėti ir kai posakio prasmė yra abipusiai suprantama visiems dalyviams. Be to, niekas neturėtų praleisti jokių argumentų, o galutinis visų dalyvių tikslas yra atrasti geriausią argumentą. Šie Habermaso ir Kanto nustatyti principai paskatino sukurti tris diskurso etikos idėjas: kognityvizmą, teisingumą prieš gėrį ir universalizavimą.
Kognityvizmas yra įsitikinimas, kad logika gali būti pritaikyta etiniams klausimams. Tai reiškia, kad moralinio klausimo sprendimas neturi būti susijęs su religiniais mokymais ar nuojauta. Vietoj to, racionalus mąstymas gali per loginius procesus nuspręsti dėl nešališkos ir pagrįstos tiesos.
Teisingumas prieš gėrį buvo tapatinamas su gyvuoju pasauliu ir įsivaizduojamu pasauliu; tai reiškia, kad teisingumas yra realus pasaulis, o gėris yra įsivaizduojamas. Teigiama, kad moralė yra proto ir svajonių pasaulio produktas, todėl moralė yra priimtos praktikos pateisinimas. Kita vertus, teisingumas atsiranda taikant nešališkumą.
Nešališkumas taip pat vaidina svarbų vaidmenį universalizuojant. Pagal šią idėją visi etinės dilemos dalyviai turi moralinę arba visuotinę pareigą išlaikyti prielaidose išdėstytus pagrindinius principus. Habermasas mano, kad šalutiniai visiško nešališkumo padariniai – emocinės reakcijos į sprendimus, prieštaraujančius vyraujančiai moralei – yra geresni už alternatyvą. Alternatyva yra nepasitikėjimas ir išankstinis nusistatymas. Laikydamiesi šių principų, dalyviai ir institucijos gali atlikti griežtą savęs patikrinimą ir būti be prievartos.
Asmens laisvė nuo prievartos yra pagrindinis libertarinės diskurso etikos principas. Libertarizmas teigia, kad lygios teisės ir neagresija yra esminiai dalykai norint pasiekti tikrą diskursą. Todėl libertarai mano, kad visi žmonės turi būti laisvi nuo bet kokios prievartos ir kad joks agresorius negali moraliai pasipriešinti bausmei.
Diskurso etikai buvo sulaukta nemažai kritikos. Pirma, ji buvo apkaltinta pernelyg utopiška ir todėl per daug nepraktiška. Be to, Hegelis mano, kad nepaisant bandymų pašalinti etiką diskurse nuo istorijos ir kultūros, jis vis dar yra jos saistomas. Ji taip pat buvo apkaltinta, kad ignoruoja su rase, lytimi ir seksualumu susijusias problemas, tačiau tai prasminga, nes jei diskursas turi būti visiškai utopiškas ir laisvas, tai tokie dalykai neturėtų būti visiškai svarbūs, nes visi dalyviai yra 100 procentų lygūs.