Disociatyvus tapatybės sutrikimas, dar žinomas kaip DID, yra vienas iš geriausiai žinomų psichikos sutrikimų, kurį išpopuliarino grožinė literatūra ir filmai. Nors daugelį metų tai buvo prieštaringa, gydytojai tai pripažino tikra liga. Nors tikrovė apie ligą toli gražu nėra tokia, kokią žmonės dažnai mato grožinėje literatūroje, tiesa ta, kad šio sutrikimo atvejai visame pasaulyje diagnozuojami nuolat. Jis taip pat žinomas kaip „asmenybės suskaidymas“ arba „daugialypės asmenybės“ sutrikimas.
Asmuo, turintis DID, demonstruoja daugybę visiškai skirtingų asmenybių, kai kurios iš jų yra antraeilės, o kitos perima valdžią reguliariai, skirtingu laiku ar skirtingomis situacijomis. Asmuo, kenčiantis nuo disociatyvaus tapatumo sutrikimo, dažnai išsaugo savo pirminę tapatybę ir, priklausomai nuo aplinkybių, priima papildomas, kurios „paima viršų“.
Disociatyvaus tapatybės sutrikimo diagnozė yra labai sudėtinga. Psichiatrai vadovaujasi konkrečiomis gairėmis ieškodami sutrikimo požymių, įskaitant sąmonės netekimo laikotarpius, „prarastą laiką“ ir atskirų tapatybių, kurios nežino apie vienas kito egzistavimą, buvimą.
Daugialypis asmenybių ginčas kilo nuo tada, kai liga pirmą kartą buvo rimtai ištirta XX amžiaus viduryje. Daugelis ekspertų mano, kad tai ne tikras sutrikimas, o kitų psichikos sutrikimų pasireiškimas. Kiti ekspertai teigia, kad sutrikimas gali būti būdas protui paslėpti buvusią prievartą arba apgauti save pamiršti tam tikrus įvykius. „Gryno“ DID diagnozė išlieka reta.
Asmuo, kenčiantis nuo disociatyvaus tapatybės sutrikimo, dažnai keičia asmenybę streso metu arba sudėtingomis situacijomis, kurių pasąmonė mano, kad jis negali susidoroti. Kelios asmenybės yra linkusios absoliučiai viena nuo kitos skirtis, todėl, pavyzdžiui, žmogus, kurio asmenybė realiame gyvenime yra nuolanki, gali turėti kitą asmenybę, kuri yra stipri ir užsispyrusi, o kita – valdinga ir valdinga. Taip pat neretai asmenybės būna įvairaus amžiaus, o paauglių ar vaikų asmenybių atsiradimas suaugusiems yra įprastas dalykas.