Dezoksiribonukleino rūgšties (DNR) kriminalistika yra kriminalistikos mokslo šaka, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas genetinės medžiagos naudojimui kriminaliniame tyrime. DNR kriminalistika taip pat gali būti naudojama ne tik padedant susidoroti su žmonių nusikaltimais, tokiais kaip išžaginimas ir žmogžudystė, bet ir sekti per maistą plintančias epidemijas, nustatyti nykstančių rūšių kontrabandinės medžiagos siuntas ir, be kita ko, atsekti žmonių istoriją visame pasaulyje. Užimtumas DNR kriminalistikos srityje yra neįtikėtinai įvairus, nors jis gali būti konkurencingas dėl televizijos laidų, tokių kaip CSI, kurios sukėlė visuotinį visuomenės susidomėjimą DNR kriminalistika.
DNR yra nukleorūgštis, kurioje yra genetinės informacijos. Visi organizmai turi skirtingą DNR kiekį, o medžiagoje yra didžiulis kiekis medžiagos, kuri lemia tokius dalykus, kaip, pavyzdžiui, kiek pirštų turės organizmas arba kokios spalvos bus jo plaukai ar kailis. Laboratoriniai metodai gali būti naudojami DNR identifikavimui ir išskyrimui, o tada jų sekai nustatyti. DNR sekos nustatymas apima keturių nukleotidų eilės išsiaiškinimą DNR eilutėje. Kai kurios laboratorijos sutelkė dėmesį į visos organizmo DNR sekos nustatymą, siekdamos sužinoti daugiau apie visus jo rūšių narius.
DNR sekos nustatymas gali būti naudojamas ne tik norint sužinoti daugiau apie rūšį apskritai, bet ir konkretiems asmenims nustatyti. Žmonėms yra apie 13 DNR sričių, pagal kurias galima identifikuoti asmenį, nes jie labai skiriasi nuo žmogaus iki žmogaus. Šie regionai arba žymekliai yra labai naudingi įrankiai, kai buvo įvykdytas nusikaltimas, nes jie gali ką nors pastatyti į įvykio vietą arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
Atliekant DNR ekspertizę, laboratorijos darbuotojai paima mėginius iš nusikaltimo vietos ir juos analizuoja arba padeda saugiai saugoti, kad vėliau būtų galima panaudoti. Šiuose mėginiuose yra akivaizdžių biologinių medžiagų, tokių kaip kraujas ir plaukai, rasti nusikaltimo vietoje, taip pat aukos nagų įbrėžimai. Iš jų galima rinkti informaciją apie nusikaltėlį, o nustačius įtariamąjį, galima paimti jo DNR pavyzdžius palyginimui. Tai kartais vadinama „DNR pirštų atspaudų ėmimu“, nes pasinaudojama unikaliu DNR žymenų pirštų atspaudu, kurį turi kiekvienas žmogus.
Televizijos laidose dažnai pabrėžiamas DNR kriminalistikos vaidmuo kriminaliniame tyrime. Nors tai tikrai veiksminga ir naudinga priemonė, tai nėra stebuklinga kulka. Kriminalistai naudoja šią kriminalistikos sritį kaip daugelio kitų nusikaltimų tyrimo metodų priedą, tikėdamiesi nustatyti ir nubausti nusikaltėlius.