Draminė poezija, dar vadinama dramatiška eilėraščiu arba eiliuota drama, yra rašytinis kūrinys, kuris pasakoja istoriją ir sujungia skaitytoją su auditorija emocijomis ar elgesiu. Pasakojimo forma, glaudžiai susijusi su vaidyba, dažniausiai atliekama fiziškai ir gali būti kalbama arba dainuojama. Paprastai jis naudoja nustatytą rimavimą arba metrą, išskiriant jį nuo prozos. Jis vystėsi nuo pat pradžios senovės Graikijoje, tačiau išliko ir šiandien, ypač operos libretuose. Griežtų gairių trūkumas leidžia šiek tiek diskutuoti, kas tiksliai laikoma dramatiška poema, tačiau apskritai keturios pagrindinės priimtos formos yra solokalba, dramatiškas monologas, personažo eskizas ir dialogas.
Istorija
Senovės Graikijoje žmonės lankydavosi teatre norėdami žiūrėti gyvus spektaklius, kaip ir šiandien. Vaidinantiems pjesėse dažnai reikėdavo labai greitai įsiminti savo dalis, todėl dramaturgai stengdavosi jiems padėti, surašydami tekstą į metro ar rimo raštą, kurį būtų lengviau įsiminti. Laikui bėgant rašytojai, aktoriai ir plačioji visuomenė pradėjo teikti pirmenybę laisvesniam eilėraščių stiliui, todėl Renesanso epochoje pjesės dažnai buvo sudarytos iš prozos ir rimuotų ar išmatuotų dalių derinio. Ilgainiui neribota kalba tapo standartu, tačiau draminė poezija išliko daugiausia dėl operų libretų, nes rimai ir tam tikras skiemenų skaičius eilutėje puikiai derėjo su muzikinėmis frazėmis.
Pagrindiniai bruožai
Šio tipo poezijoje scenai ar siužetui pavaizduoti naudojama bent vieno žmogaus kalba ir veiksmai. Tai skiriasi nuo paprasto pasakojimo, nes dažniausiai dėmesys sutelkiamas į tai, kaip tas asmuo emociškai ar fiziškai kontroliuoja arba reaguoja į tai, kas vyksta – tai yra, tai daugiau nei paprastas fakto paaiškinimas. Dažnai tai daroma iš veikėjo požiūrio, suteikiant žiūrovams supratimą apie jo asmenybę, moralę, istoriją ir svajones.
Apskritai, išgalvotą žmogų atgaivinti daug lengviau, kai kas nors fiziškai gali parodyti, ką tas veikėjas turėtų jausti ar daryti. Tai yra pagrindinis būdas, kuriuo draminė poezija atsiskiria nuo kitų formų – skirtingai nei poezija, kurią kas nors tiesiog perskaito iš puslapio, jai reikia imtis veiksmų, pavyzdžiui, daryti veido išraiškas, gestikuliuoti ar bendrauti su kitais žmonėmis ar daiktais kambaryje. Dėl šios priežasties aktorystė ir šio tipo literatūra turi tvirtą ryšį, kai kurie aktoriai ir aktorės tai naudoja praktikai.
Kitas svarbus bruožas yra tai, kad tekstas paprastai atitinka eilėraščio formą arba rimus. Dėl to jis paprastai jaučiasi labai ritmingas. Rašytojai dažnai apie tai galvoja kurdami naują dramatišką eilėraštį, nes nori, kad žmogus galėtų gerai perteikti eilutes, ir todėl, kad nori, kad publika suprastų, kas vyksta. Tačiau įgyti šį natūralumą gali būti sunku vien dėl to, kad kasdienė kalba paprastai labiau primena prozą, todėl kai kurie rašytojai nesiryžta naudoti šio stiliaus.
Formos
Draminė poezija gali būti viena iš kelių formų: solokalba, dramatiškas monologas, personažo eskizas ir dialogas. Bet kuri iš šių formų gali išsilaikyti savaime, tačiau rašydamas pjesę žmogus gali naudoti daugiau nei vieną stilių, priklausomai nuo to, kaip nori parodyti tobulėjimą. Geriausi aktoriai ir aktorės gali sklandžiai pereiti iš vienos formos į kitą, nors kai kurios galiausiai specializuojasi.
Solokalbyje veikėjas daugiausia kalba su savimi, nebendrauja su niekuo kitu. Paprastai tai yra geras būdas greitai parodyti, ką jis galvoja, nori ar ketina daryti, nes tai leidžia suprasti jo mintis. Bene geriausias pavyzdys – tragiška Williamo Shakespeare’o pjesė „Hamletas“, kurioje Hamletas klausia, ar geriau gyventi, ar mirti.
Dramatiškas monologas labai panašus į solokalbą tuo, kad atskleidžia kažką apie kalbantį personažą. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad čia aktorius spektaklyje kalbasi su kuo nors kitu, ne tik su savimi. Šis antrasis žmogus nieko nesako, bet dėl jo buvimas kalba dažnai tampa labiau tikėtina. Šio tipo draminė poezija dažniausiai pasirodo kritiniais siužeto momentais.
Su personažo eskizu pagrindinis rašytojo tikslas yra priversti publiką kažką pajusti personažui, o ne perkelti siužetą. Jausmas gali būti užuojauta, neapykanta ar bet kas kita, bet rezultatas paprastai būna toks, kad spektaklį žiūrintis žmogus emociškai susijungia su tuo, kas vyksta, sukuria įsimintinesnę teatro patirtį. Asmuo, teikiantis eilutes, atlieka pagrindinį stebėtojo vaidmenį.
Dialogui reikia bent dviejų žmonių, kurie apsikeičia, kad nukreiptų veiksmus, suteiktų informaciją ar ką nors apie save papasakotų. Šios formos pranašumas yra tas, kad aktoriai gali vaidinti vienas kitą, natūraliai reaguodami į tai, ką daro kitas asmuo, kad pjesė neatrodytų per daug repetuota. Tačiau iššūkis jį naudojant draminėje poezijoje yra tas, kad rašytojas turi išlaikyti tam tikrą panašumą tarp abiejų kalbėtojų teksto ritmo ir metro, net jei jis stengiasi, kad kiekvienas iš jų būtų atskira asmenybė. Dramatiškai pakeitus matuoklį ar rimo schemą kiekvienam žmogui kalbant, bendra scenos eiga gali atrodyti per daug netvarkinga arba atitrūkusi. Šios grupės pavyzdys yra Williamo Butlerio Yeatso „Šešėliniai vandenys“.
Diskusija
Nėra nustatytų gairių, kas tiksliai daro tekstą poetišku, o kartais riba tarp tiesios prozos ir struktūrinio rašymo yra labai plona. Todėl tai, ką techniškai galima pavadinti dramatišku eilėraščiu, šiek tiek priklauso nuo interpretacijos. Kad viskas būtų dar sudėtingiau, dažnai „įprastus“ eilėraščius žmonės pritaiko prie scenos, todėl bandant suskirstyti skirtingus kūrinius, tai, ką žmogus daro su tekstu, yra tiek pat svarbu, kiek pačiame rašte.