Dublino branduolys yra metaduomenys – duomenys, teikiantys informaciją apie kitus duomenis, pvz., randamus bibliotekos duomenų bazėje – standartas, padedantis apibūdinti tinklo išteklius. Tai pagrindinis elementas, sudarytas iš dviejų lygių. Paprastas yra pagrindinis lygis; jame yra penkiolika elementų, kurie naudojami ištekliui kataloguoti ir apibūdinti. Kvalifikuotas lygis turi mažiau elementų ir skirtas patobulinti įrašą, kad jį būtų lengviau rasti ir suprasti. Pagrindiniai Dublino elementai naudojami tokiose vietose kaip bibliotekos ir muziejai bei tokiose srityse kaip teksto kodavimas ir kompiuterių mokslas, siekiant organizuoti informaciją ir padėti ją rasti. Jie dažniausiai randami mokslinėse aplinkose.
Paprastą pagrindinį lygį sudaro 15 standartinių teksto laukų, kurie naudojami šaltiniui apibūdinti. Laukuose pateikiama tokia pagrindinė informacija kaip pavadinimas, tema, kūrėjo vardas ir aprašymas. Šiuose laukuose taip pat pateikiama išsami informacija, įskaitant teises, šaltinį ir formatą.
Kvalifikuotas branduolio lygis prideda dimensijos ir lankstumo paprastam Dublino branduolio lygiui. Šis lygis gali padėti padaryti elementų rinkinį konkretesnį ir išsamesnį. Kvalifikuotas lygis gali apimti informaciją, įskaitant teisių turėtoją, kilmę ir auditoriją. Į tai paprastai žiūrima kaip į standartinių 15 laukų patobulinimą, o ne į pagrindinį elementą.
Visi keturi pagrindiniai Dublino branduolio tikslai yra skirti sukurti plačiai suprantamas, paprastas sistemas, skirtas tvarkyti ir apibūdinti išteklius. Vienas iš svarbių tikslų – kad elementų rinkinius būtų lengva sukurti ir prižiūrėti, jų dizainas būtų paprastas ir efektyvus. Taip pat svarbu, kad elementuose vartojama terminija būtų kuo universaliau suprantama visose šalyse ir įvairiose profesijose. Kitas tikslas – padidinti tarptautinį dalyvavimą Dublino branduolyje, sukuriant jį kuo daugiau kalbų. Paskutinis svarbus Dublino branduolio tikslas yra sukurti elementų sistemą, kuri, nors ir išlieka paprasta, gali būti be galo išplėsta, kad atitiktų jos vartotojų poreikius.
Yra trys pagrindiniai Dublino principai, kurie gali padėti kūrėjams pasiekti elementų rinkinio tikslus. Pirmasis, vadinamas „vienas su vienu“ principu, pripažįsta, kad originalūs kūriniai ir medžiagos reprodukcijos turi būti tinkamai atskirti ir kiekvienam iš jų turi būti pripažinti tinkami autoriai. Nutildymo principas iš esmės teigia, kad visas vertes turėtų būti galima naudoti be reikšmių ir kad visi egzistuojantys kvalifikatoriai yra skirti tobulinti, o ne perduoti bazinę informaciją. Galutinis principas – atitinkamos vertės – pripažįsta, kad informaciją gali pasiekti žmogus arba mašina, todėl ji turi būti pateikta taip, kad ją suprastų abu.