Dumblas yra labai smulkios nuosėdos, susidarančios erozijos proceso metu. Paprastai jis randamas vandens telkiniuose arba šalia jų arba ten, kur kadaise buvo vandens telkiniai. Jis dažnai yra labai derlingas ir padeda žmonių žemdirbystei. Tačiau ekosistemos pokyčiai gali lemti greitus dumblo buvimo ar nebuvimo pokyčius tam tikroje vietoje. Šie pokyčiai ypač pastebimi didžiųjų upių, tokių kaip Nilas ir Misisipė, žiotyse.
Geologiniai procesai, tokie kaip erozija, laikui bėgant padalija uolienų fragmentus į mažas daleles. Klasifikavimo sistemos, pvz., naudojamos Jungtinių Valstijų žemės ūkio departamento, apibrėžia dumblą kaip daleles, kurios yra mažesnės nei viena tūkstantoji colio (0.05 mm) dydžio, net mažesnės už paprastą smėlį. Mažas šių dalelių dydis ir svoris reiškia, kad vandens telkiniai, pavyzdžiui, upės, gali jas nešti dideliais atstumais. Visos upės teka tam tikrą kiekį dumblo, nors kietų paviršių buvimas vandenyje gali trukdyti šiam procesui. Kai taip atsitiks, dalelės iškris iš vandens ir kaupsis ant paviršiaus, nesvarbu, ar tai krantas, natūralus kūnas ar svetimkūnis.
Šis procesas padarė didelę įtaką žmogaus kultūros raidai. Daugelis ankstyvųjų civilizacijų išaugo prie upių žiočių arba deltų, siūlančių derlingą žemę žemės ūkiui. Pavyzdžiui, Egipte Nilo upė reguliariai patvinsta, o paskui atsitraukia, pakrantėse palikdama didžiulius dumblo nuosėdas. Senovės Egipto visuomenė, viena pirmųjų pasaulio imperijų, klestėjo tūkstančius metų dėl šios žemės ūkio naudos. Kitos senovės kultūros, tokios kaip Mesopotamija, Kinija ir Indija, taip pat turėjo naudos iš šio proceso.
Dumblo kaupimasis arba jo trūkumas gali turėti įtakos žmogaus veiklai. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos Misisipės upėje užtvankos ir užtvankos, pastatytos siekiant reguliuoti upės potvynių veiklą, taip pat gali sukelti dumblų kaupimąsi. Tai apsaugo nuo nuosėdų nusėdimo Meksikos įlankos upės deltoje. Dėl to pablogėjo natūralios barjerinės salos ir smėlio juostos. Deja, šiose struktūrose gyvena daugybė būtybių, kurios dėl to buvo perkeltos ir joms iškilo pavojus.
Žmogaus veikla sausumoje gali turėti priešingą, bet vienodai žalingą poveikį. Besiplečiančios populiacijos dažnai pašalina augmeniją būsto statybai ar žemės ūkiui. Dėl to krituliai ir erozija perneša dumblą ir kitas dirvožemio formas į netoliese esančius vandens telkinius. Tokiuose regionuose kaip Madagaskaras ir Amazonės atogrąžų miškai dėl to sumažėja likusio dirvožemio derlingumas, todėl jis tampa mažiau naudingas maisto gamybai. Tuo tarpu netoliese esančių upių ir šlapžemių ekosistemos pokyčiai gali sumažinti žuvų populiaciją, savo ruožtu paveikti būtybes, įskaitant žmones, kurių išlikimas priklauso nuo žuvų atsargų.