Duomenų apdorojimo sistema yra tokia, kuri naudoja kompiuterinę programą arba kalbą neapdorotiems duomenims apdoroti ir duomenims perkelti į informaciją naudojant metodą, žinomą kaip operacijų apdorojimas. Duomenys gali būti fiksuojami iš daugelio šaltinių, įskaitant tiesioginį duomenų įvedimą, perfokortelių failus ir išorines laikmenas, tokias kaip diskai, juostos ir išoriniai įrenginiai. Sistema taip pat analizuoja neapdorotus duomenis, rūšiuoja duomenis pagal programavimo instrukcijas per programinę įrangą arba naudotojo įsikišimą ir apskaičiuoja bei platina duomenis ekrano užklausos arba popierinės ataskaitos forma.
Duomenų apdorojimo sistemas galima atsekti 1800-ųjų pradžioje. Pirmąją perfokortelių sistemą 1801 m. sukūrė Joseph-Marie Jacquard. 1833 m. Charlesas Babbage’as sukūrė analitinį variklį, skirtą perfokortelių skylėms ar informacijai interpretuoti. Didelis technologijos pokytis įvyks 1880-aisiais, kai Hermanas Hollerithas sukūrė tabuliatorių ir raktų perforavimo mašiną, kurios tapo pagrindiniais pirmųjų duomenų apdorojimo sistemų komponentais. 1890 m. Jungtinių Valstijų surašymas buvo sudarytas naudojant perfokortą ir raktų perforavimo mašiną.
Per ateinančius 100 metų technologinė pažanga apėmė procesoriaus ir atminties funkcijų išradimą, saugojimą standžiajame diske ir ataskaitų apdorojimą. Po Antrojo pasaulinio karo JAV vyriausybė ir kompiuterių pramonės pareigūnai sukūrė terminą „duomenų apdorojimas“, kad apibrėžtų duomenų fiksavimą ir apdorojimą. Pirmoji vyriausybinė duomenų apdorojimo sistema – elektroninis skaitmeninis integratorius ir kompiuteris (ENIAC) – buvo pradėta eksploatuoti 1945 m., todėl prasidėjo automatizavimo tendencija, kuri ir toliau vystosi.
Pagrindiniai šios sistemos komponentai yra operacinė sistema, žemo lygio programavimas, apimantis aparatinės įrangos programavimą; procesorius (CPU), kuris apskaičiuoja instrukcijas per milisekundes; operacinė sistema, kuri atlieka sistemos programinės ir techninės įrangos funkcijas; ir standžiojo disko saugykla, kurioje duomenys saugomi vidiniame standžiajame diske. Sistema turi turėti būdų, kaip įvesti neapdorotus duomenis, kad suformuluotų informaciją. Šiuos duomenis galima įvesti naudojant klaviatūrą arba išorinę laikmeną, pvz., diską, juostelę, perfo korteles arba kompaktinį diską). Duomenis apdorojančios įrangos konfigūracijos yra pagrindiniai kompiuteriai, vidutinio nuotolio kompiuteriai ir kliento-serverio tinklai, pvz., vietinio tinklo (LAN) ir plačiojo tinklo (WAN) aparatinės įrangos konfigūracijos. Įrenginio arba operacinės sistemos lygiu šie komponentai yra sinchronizuojami, kad palaikytų pagrindinę duomenų apdorojimo sistemą.
Duomenų apdorojimas ir informacinės sistemos gali atrodyti kaip tarpusavyje keičiami terminai, tačiau teoriškai labai skiriasi. Nors pramonėje plačiai vartojamas terminas „informacinės sistemos“, jo šaknys ir elementai yra duomenų apdorojime. Duomenų apdorojimo sistema yra variklis, kuris pradeda informacijos valdymo ir analizės procesą. Informacinės sistemos užtikrina sprendimų priėmimo procesą, kai duomenys yra analizuojami ir pateikiami.