Duomenų paketas yra informacijos rinkinys, saugomas paruoštoje duomenų bazėje. Duomenų paketo tikslas yra „išmokyti“ kompiuterio programą informacijos, saugomos pakete, suteikiant vieno langelio sprendimą, leidžiantį instruktuoti elementus, pvz., programinės įrangos agentus, programas, kurios teikia nuorodas ir kitą informaciją kitoms programoms. Duomenų paketai supaprastina keitimąsi informacija tarp dviejų šaltinių kompiuteryje, todėl galutiniam vartotojui nereikia rankiniu būdu įvesti ilgus informacijos sąrašus.
Pagalvokite apie duomenų paketą kaip žinių injekciją kompiuteriui. Įprastai naudojami duomenų paketai: ilgi neapdorotų faktų sąrašai, pvz., įvairių didžiųjų pasaulio šalių sostinių sąrašas arba organizacijos darbuotojų vardų ir telefonų numerių sąrašas. Suspaudus visą šią informaciją į duomenų paketų formatą, galutinis vartotojas gali greitai paskleisti informaciją daugelyje kompiuterių, nepriverčiant kiekvieno kompiuterio vartotojo sėdėti ten ir įvesti sąrašą pažodžiui.
Tai daugiausiai laiko taupantis įrenginys, skirtas galutiniam vartotojui ir kompiuteriui, tačiau be to, duomenų paketų naudojimas padidina lygiagretumo problemas visame tinkle. Susirūpinimas dėl lygiagretumo reiškia, kad visi tinklo nariai turi turėti prieigą prie identiškų duomenų. Kitaip tariant, vienam tinklo kompiuteriui Jungtinės Karalystės sostinė Londonas nebūtų tinkama, o kito kompiuterio – Madridas. Diegiant informaciją iš duomenų paketų, iš esmės sumažinamos žmogiškosios klaidos dėl rašybos klaidų: visa kompiuteryje ar kompiuteriuose įdiegta informacija bus visais atžvilgiais identiška.
Labai svarbu, kad duomenų paketai būtų tinkamai nustatyti, nes pradinio duomenų paketų kūrimo klaidos gali pakenkti duomenų vientisumui ir paversti tai, kas kitu atveju būtų nedidelės klaidos, klaidomis, kurios dabar gali apimti visą sistemą. Tai pabrėžia būtinybę griežtai tikrinti faktus, kai ateina laikas įvertinti pradiniame duomenų pakete esančią informaciją. Netikrinus faktų, gali lengvai kilti rimtų problemų visame tinkle.
Įdiegus duomenų paketą, pagrindinis kompiuteris gali ieškoti informacijos ir atsakyti į užklausas. Kadangi duomenų paketai yra miniatiūrinės duomenų bazės, informacijos paieška paprastai atliekama naudojant struktūrinę užklausų kalbą (SQL). Pavyzdžiui, svarstant duomenų paketą, kuriame yra šalys ir jų sostinės, SQL užklausa „Select capital From countries Where country=’Russia“ iš karto grąžintų „Maskva“ galutiniam vartotojui. Tokiu būdu duomenų paketai gali paversti kompiuterių terminalus paruoštomis enciklopedijomis elementariems faktams gauti.