Dvasinė psichoterapija – tai požiūris į įvairias emocines problemas, daugiausia dėmesio skiriant fizinio kūno, racionalaus proto ir įvairių sielos sampratų sąsajoms. Dvasinių psichoterapeutų klientai dažnai sužino, kad jų jausmai ir mintys yra teisėta dieviškosios sąmonės dalis. Šio psichoterapijos požiūrio tikslai paprastai apima nerimo mažinimą, geresnį bendravimą ir emocinį atsigavimą po ankstesnės neigiamos patirties. Priešingai kai kurioms klaidingoms nuostatoms, dvasinė psichoterapija nėra susijusi su jokia religija. Vietoj to, tai apima metodus, skirtus pacientams įgyti aukštesnį sąmonės lygį ir sukurti pozityvesnį požiūrį į gyvenimą apskritai.
Daugelį žmonių traukia dvasinė psichoterapija, nes ji leidžia jiems įtraukti savo įsitikinimų sistemas, susijusias su aukštesne galia arba dieviškumo apibrėžimu. Kai kurie, kenčiantys nuo pastebimos depresijos, mano, kad jie turi šią būklę dėl to, kad nėra susiję su savo dvasingumu. Jie gali ieškoti tokios psichoterapijos, kad vėl prisijungtų prie savo dieviškumo pojūčių ir sukurtų gilesnę savo gyvenimo prasmę. Viena iš pagrindinių šio psichoterapinio požiūrio koncepcijų yra ta, kad kiekvienas turi ir teigiamą, ir neigiamą savo sielos pusę, kurią reikia subalansuoti, norint patirti ilgalaikę laimę.
Dvasiniai psichoterapeutai paprastai veikia kaip vadovai, padedantys savo klientams planuoti savo unikalius kelius į pilnatvę ir pusiausvyrą. Jie dažnai atkreipia dėmesį į emocinių bėdų ir fizinių negalavimų, tokių kaip letargija ar nemiga, sąsajas. Kitas šios psichoterapijos akcentas yra aukšto lygio kontrolė, kurią žmonės iš tikrųjų turi kiekvieną savo gyvenimo dalį, to nesuvokdami. Dvasinė psichoterapija gali pabrėžti traukos dėsnius, kurie diktuoja, kad neigiamos perspektyvos sukelia daugiau neigiamų patirčių. Ši būklė gali nutikti, kai žmonės leidžia neigiamoms sielos pusėms dominuoti jų mintyse ir jausmuose.
Sielos ir proto idėjos dvasinėje psichoterapijoje kyla iš psichologų, tokių kaip Carlas Jungas, ir filosofų, tokių kaip Platonas, darbų. Ši psichologijos šaka pabrėžia racionalaus proto susiejimo su intuityvia siela svarbą. Dvasiniai psichologai dažnai mano, kad kiti požiūriai sukuria sielos, proto ir kūno atsijungimą. Didžioji jų darbo dalis apima klientų mokymą, kaip integruoti šias tris savo dalis į sveikesnes reakcijas į įprastus gyvenimo iššūkius. Toks nuolatinis gydymas dažnai padeda atsidavusiems klientams rasti būdų, kaip atsikratyti nereikalingų baimių ir izoliacijos jausmo.