Skaitmeninis universalus diskas – tik skaitymo atmintis arba DVD-ROM yra laikmenos saugojimo diskas, labai panašus į kompaktinį diską arba kompaktinį diską. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad DVD yra suformatuotas taip, kad talpintų daug daugiau duomenų. Paprastai kompaktinio disko talpa yra 650 megabaitų, o mažiausios talpos DVD gali saugoti apie septynis kartus daugiau duomenų arba 4.38 gigabaito (GB).
Yra įvairių DVD diskų, tačiau DVD-ROM reiškia tik skaitomą diską arba diską, kurio negalima perrašyti. Puikus pavyzdys yra DVD filmas, pirktas vietinėje vaizdo įrašų parduotuvėje. Tušti DVD diskai su tokiais pavadinimais kaip „DVD-R“ ir „DVD+R“ yra suformatuoti, įrašomieji DVD. –R ir +R nurodo konkuruojančius formato standartus, tačiau abu įrašys filmus, garsą ar kitus duomenis.
Diskas užkoduoja duomenis spiralinio duobių ir žemių, atskirtų nanometrais, takelio pavidalu. Takas prasideda nuo DVD centro ir vingiuoja kelis kartus, kol pasiekia išorinį kraštą. Dvisluoksnio disko atveju pėdsakas tęsiasi ant antrojo medžiagos sluoksnio. Jei diskas taip pat yra dvipusis, duobių ir žemių takas tęsiasi į antrąją pusę.
DVD grotuve esantis lazerio spindulys seka spindulį, kai diskas sukasi, o specialus prietaisas nuskaito atspindžio intensyvumą, kai jis atsimuša į duobes ir nusileidžia. Atspindinčioji dispersija paverčiama duomenų bitais, kurie sudaro baitus. Dėl to DVD talpa gali skirtis taip:
Vienpusis vieno sluoksnio diskas – 4.38 GB
Vienpusis dvisluoksnis diskas – 7.95 GB
Dvipusis vieno sluoksnio diskas – 8.75 GB
Dvipusis dvisluoksnis diskas – 15.9 GB
DVD-ROM iš esmės pakeitė vaizdo kasetę, todėl daugeliu atžvilgių yra daug efektyvesnis ir pranašesnis. Pirma, ji saugo duomenis skaitmenine forma, o vaizdo kasetėje naudojama ne tokia tiksli analoginė technologija. Įprastomis sąlygomis DVD išlieka be klaidų ir nuoseklus, nepaisant to, kiek kartų jis peržiūrimas, o vaizdo juosta ištempia dėl susidėvėjimo ir galiausiai ją reikia pakeisti. Jame taip pat gali būti daugiau informacijos aukštesniu formatu, o žiūrovas gali pereiti prie konkrečių scenų, nereikalaujant greito sukimo pirmyn ar atgal. DVD yra daug kompaktiškesni ir lengviau saugomi, o grotuvai paprastai taip pat gali leisti kompaktinius diskus.
Pirkdami DVD grotuvą, vartotojai turėtų būti tikri, kad įsigysite tokį, kuris gali atkurti visų formatų DVD-ROM, įskaitant dvipusius, dvisluoksnius diskus. Namų kino sistemoms pirkėjai turėtų ieškoti modelių su 192 kilohercų (kHz) 24 bitų skaitmeniniu/analoginiu keitikliu (DAC), kad užtikrintų tikrą kino teatro kokybę. Palyginimui, standartiniai DVD grotuvai naudoja 96 kHz, 24 bitų DAC. Tai vis dar yra didelis patobulinimas, palyginti su kompaktiniais diskais, kuriuose garso kūrimui naudojamas 44.1 kHz, 16 bitų atranka. Dėl šios priežasties žmonės renkasi DVD, kad saugotų muziką. Garso DVD gali tilpti šiek tiek daugiau nei valandą kelių kanalų muzikos 192 kHz – didžiausia bitų sparta; apie dvi valandas 96 kHz dažniu; ir beveik septynias valandas esant standartiniam 44.1 kHz CD diskretizavimo dažniui.
Kasetės, vaizdo kasetės ir lazeriniai diskai tapo senomis technologijomis, o DVD gali būti nukreipti ta pačia kryptimi. Vis daugiau filmų ir TV programų išleidžiama „Blu-ray™“ diskuose, kurių talpa ir kokybė yra didesnė. Namų garso ir duomenų saugojimui „flash drives“ tapo gana populiarios. Įrašomus DVD diskus vis dar galima įsigyti visur, kur parduodama muzika ir filmai, įskaitant biuro tiekimo grandines ir nuolaidų parduotuves.