Dviračių riedučiai yra patalpų treniruoklių tipas, ant kurio galima važiuoti dviračiu patalpose ant cilindrų arba ritinėlių serijos. Dviratininkas yra atsakingas už pusiausvyros išlaikymą važiuodamas ant riedučių, kitaip nei dviračių treniruoklis, ant kurio galima pritvirtinti dviratį, kad būtų stabilus. Todėl dviračio riedučius naudoti yra sunkiau nei kambarinius treniruoklius, o dviratininkas turės pasitreniruoti važiavimą dviračio riedučiais, prieš pradėdamas juos naudoti kaip įprastos mankštos dalį. Daugelis dviratininkų teikia pirmenybę jiems, nes pagerina pusiausvyrą ir verčia dviratininką sutelkti dėmesį per treniruotes patalpose, kurios paprastai būna nuobodžios ir varginančios.
Dviračių riedučių konstrukcija gana paprasta: priekinis dviračio ratas remiasi į vieną cilindrą, o galinis – tarp dviejų ritinėlių. Kiekvienas volas yra statmenas dviračiui, o tai reiškia, kad važiavimo dviračiu metu dviratis gali judėti iš vienos pusės į kitą. Patys riedučiai yra sumontuoti ant rėmo, kuris eina lygiagrečiai dviračiui ir abiejose dviračio pusėse, taip pritvirtinant visas dviračio ritinėlių dalis. Dviratininkui pradėjus minti pedalus, ritinėliai pasisuks, todėl dviratininkas gali spausti pedalus į priekį ir likti vietoje. Svarbu, kad dviratininkas atidžiai stebėtų savo kūno padėtį, nes tai turės įtakos pusiausvyrai; jei dviratininkas praras pusiausvyrą, jis gali nuslysti nuo riedučių.
Dauguma dviračių ritinėlių sulankstomi saugojimui, nes jie paprastai būna gana ilgi ir šiek tiek nepatogūs. Kai jie išimami naudoti, jie išdėstomi ir remiasi ant guminių kojų, kad visas įrenginys nepasislinktų naudojimo metu. Volai yra pagaminti iš metalo – dažniausiai aliuminio arba kito lengvo metalo –, o patys ritinėliai turi guolius, užtikrinančius sklandų judėjimą viso įrenginio naudojimo metu. Daugelis dviratininkų stato volelius ant kietmedžio ar kito kieto paviršiaus, kad nepersisunktų, ir stovės priešais televizorių, kad važiuodami turėtų į ką sutelkti dėmesį.
Tačiau kai kuriems dviratininkams nereikia papildomo dėmesio, į kurį būtų galima sutelkti dėmesį, nes norint išlikti vertikaliai ant riedučių, gali prireikti šiek tiek susikaupimo. Dviratininkas turi atkreipti dėmesį į savo kūno padėtį, kad nenuslystų nuo ritinėlio, ir jis ar ji turės sutelkti dėmesį į tai, kad pagreitėtų; atsistojęs ant pedalo dviratininkas vėl turi atidžiai stebėti pusiausvyrą, nes tai yra dažniausias kritimo metas.