Dykumėjimas yra procesas, kurio metu pusiau sausa ariama žemė paverčiama dykuma, negalinčia išlaikyti augalų ar gyvūnų gyvybės. Nors dykumėjimą gali sukelti natūralūs procesai, pavyzdžiui, klimato kaita, visuotinai sutariama, kad žmogaus įtaka labai spartina dykumėjimo greitį visame pasaulyje. Didėjant spaudimui Žemei dėl didėjančio gyventojų skaičiaus ir klimato atšilimo, manoma, kad dykumėjimo tempas gali pradėti sparčiai didėti, o tai jau sukelia rimtų socialinių ir aplinkosaugos problemų kai kuriose Afrikos šalyse.
Jungtinėse Valstijose vienas žinomiausių istorinių dykumėjimo pavyzdžių yra 1930-ųjų Dust Bowl, nors greitas pievų naikinimas Amerikos vakaruose yra panašus. Afrikoje sparčiai besiplečianti Sachara ir didelis dykumėjimas, vykstantis Vakarų Afrikos Sahelio regione, daugelio humanitarinių organizacijų nurodomas kaip susirūpinimą keliančiais klausimais. Žmonėms naudingos žemės sumažėjimas dėl dykumėjimo turi rimtą poveikį, ypač nuskurdusiems čiabuviams, kurie negali lengvai prisitaikyti prie naujų gyvenimo sistemų.
Dykumėjimas dažnai prasideda sausros sąlygomis, nors ne visada įvyksta per sausrą. Viršutinis atsparių augalų sluoksnis nulupamas nuo žemės, tai reiškia, kad nėra šaknų, kurios sulaikytų dirvą. Vėjai neša maistingą viršutinį dirvožemio sluoksnį kitur, palikdami smėlį ir suformuodami didelius smėlio ir negyvos augalinės medžiagos dreifus, kurie kėsinasi į žmonių civilizaciją. Gyvūnai tokiomis sąlygomis negali ieškoti maisto, o tai reiškia, kad klajoklių tautos praranda didžiąją dalį savo bandų, o visa augalija miršta, alternatyvių maisto šaltinių nėra. Dirvožemiui taip pat kyla didesnė potvynių rizika, o erozija pradeda užkimšti netoliese esančius vandens šaltinius.
Akivaizdu, kad klimato kaita yra dykumėjimo veiksnys, bet taip pat ir žalinga žmonių praktika, pavyzdžiui, prastai praktikuojamas drėkinimas, dėl kurio dirvožemyje sukoncentruojamos druskos ir žūva augalai. Be to, prie šios problemos prisideda ir miškų naikinimas bei visų turimų augalų pašalinimas iš žemės. Ypač subtiliose pereinamosiose zonose tarp sausringų dykumų ir visiškai ariamos žemės dykumėjimas gali įvykti labai greitai ir būti visiškai negrįžtamas. Viršutiniam dirvožemio sluoksniui nykstant kartu su augalais, dykuma nesugeba išlaikyti net minimalių vandens atsargų ir greitai tampa visiškai sausa.
Daugelis humanitarinių organizacijų, įskaitant Jungtines Tautas, deda pastangas sustabdyti dykumėjimą ir atgauti naudojamą žemę. Tai apima mokymą apie žemės naudojimą ir melioracijos taktiką, pvz., šiaudų kilimėlių ir atraminių sienelių įterpimą į dirvą, kad jis neišpūstų. Taip pat sodinami tvirti įsišakniję augalai, siekiant sulaikyti dirvą. Taip pat vykdoma daugybė badui panaikinti skirtų kampanijų, nes dykumėjimas kelia rimtą pavojų tinkamai mitybai: maisto ir mitybos švietimo siuntos teikiamos į dykumėjimo išgyvenamas vietoves, tikintis, kad aprūpinimas maistu suteiks galimybę pažeidžiamoms pereinamojo laikotarpio vietovėms atsigauti.