Dzen poezija sujungia literatūrinę poezijos praktiką su dzenbudizmo filosofiniais principais. Iš esmės dzen eilėraštis pateikia filosofinį teiginį ar stebėjimą, naudodamas aprašomuosius žodžius. Tačiau šis poezijos tipas turi savo išskirtinių bruožų. Jame dėmesys sutelkiamas į nušvitimo akimirkas – arba tikrą proto aiškumą – pabrėžiant išskirtinius išgyvenimus. Zen poezijoje gausu problemų ir klausimų, taip pat trumpų frazių ir į gamtą orientuotų vaizdinių.
Kaip ir daugelis eilėraščių, Zen poezija paprastai susideda iš eilėraščių, kurie kartais sugrupuojami į rinkinius, žinomus kaip posmai. Strofai dažnai svyruoja nuo dviejų iki trijų eilučių, o tai prisideda prie bendro daugelio Zen eilėraščių trumpumo. Skirtingai nuo kitų poezijos formų, dzen poetai paprastai nenaudoja rimo schemos, o įgyvendina laisvą eilėraštį be rimavimo.
Dzen poetas semiasi įkvėpimo iš dvasinės dzen budizmo praktikos. Šis gyvenimo požiūris pabrėžia protą ir jo siekį iki galo suprasti. Zen budistai dažnai praktikuoja kontempliacinę būseną, vadinamą meditacija, kad pasiektų nušvitimą. Budistų tikėjime nušvitimas yra galutinio pasaulio suvokimo ir jame esančių vienijančių žinių būsena.
Ši filosofija dzeno poezijoje atsispindi keliais būdais. Vienam, meditacija yra apmąstymų metas, kai protui pateikiamos problemos ir klausimai. Todėl daugumoje dzen eilėraščių poetas eilėraščio pradžioje pateikia vieną ar daugiau klausimų ar problemų, dar vadinamų koanais. Kadangi nušvitimas dažnai ateina kaip staigus įžvalgos pliūpsnis, poetas gali bandyti imituoti šį procesą, sujaudindamas skaitytojo mintis šokiruojančiu atsakymu ar problemos sprendimu.
Zen praktikai taip pat mano, kad trumpalaikė patirtis kasdieniame gyvenime yra viena iš geriausių būdų pasiekti supratimą. Kaip tokia, dzen poezija remiasi natūralia ir kasdienybe, naudodama vaizdus ir lyginamuosius aprašymus. Tai atspindi tylų sėdėjimą ir tarsi „nieko neveikimą“, susijusį su meditacija. Poezija taip pat yra palyginti trumpa, o tai dar labiau simbolizuoja patirties momentą.
Dzeno filosofijoje patys žodžiai nėra svarbūs, o turėtų būti laikomi įrankiu, padedančiu pasiekti aiškią emocinę ir intelektualinę būseną. Taigi pernelyg sudėtingos frazės, žodžiai ir vaizdai neturi vietos dzen poezijoje. Taip pat nėra atviras reikšmių ar temų pabrėžimas. Šis požiūris gali būti viena iš priežasčių, kodėl zen formos poezija išoriniam stebėtojui dažnai laikoma nesąmoninga, ypač itin trumpų haiku formų.