Arabų mitologijoje džinas arba džinas yra dvasios tipas. Ikiislamiškoje mintyje jis turėjo magiškų galių ir kartais, nors ir ne visada, buvo nedoras ar bent jau išdykęs. Islame džinas tapo labiau panašus į demoną, o velnias yra galingiausia iš šių dvasių, o Vakarų kultūroje jis paprastai vaizduojamas kaip stebuklinga dvasia, neturinti religinių konotacijų, galinti išpildyti norus. Anglų kalbos žodis kilęs iš prancūzų kalbos, reiškiančio „dvasia“, kuris buvo naudojamas djinn išversti pirmuosiuose „Arabų naktų“ vertimuose į prancūzų kalbą.
Vakarietiška koncepcija daugiausia paimta iš pasakos apie Aladiną Arabų naktyse, kurioje Aladinas išlaisvina džiną iš įkalinimo lempoje ir už tai atsiliepia norais. Tačiau plačiau skaitant Arabų naktis dvasia atskleidžiama kaip būtybė, visiškai kitokia nei šiuolaikinė vakarietiška versija. Yra įvairių tipų, turinčių skirtingus magiškų galių rinkinius, o kai kuriose mitologijose jie skirstomi pagal juos valdantį elementą – ugnį, vandenį, žemę ar orą. Kai kurie džinų tipai gąsdina, pavyzdžiui, ghul, kuris savo pavadinimą priskyrė šiuolaikiniam anglų ghoul, ir į succubus panašios moteriškos versijos.
Islame manoma, kad džinai gyvena tarp žmonių, bet dažniausiai yra nematomi. Sakoma, kad jie turi laisvą valią, kaip ir žmonės, bet skirtingai nei angelai, ir geba daryti gėrį ar blogį. Visame Korane yra nuorodų į juos, o velnias, islame vadinamas Šaitanu, yra galingiausia iš šių dvasių. Piktieji krikščionių mąstyme yra panašūs į demonus ir gali fiziškai užvaldyti žmones arba suvilioti juos į nuodėmę.
Nors Vakarų kultūros džinas dažniausiai yra nepiktybinis, jis dažnai yra išdykęs ir kartais ribojasi su baisesnėmis Artimųjų Rytų versijomis. Pavojingieji Vakaruose dažnai dirba iškraipydami norus tų, kuriems jie turėtų tarnauti, arba suvokdami jų žodžius labai pažodžiui. Šis tropas Vakarų folklore atsirado anksčiau nei džinas atėjo į Vakarų sąmonę ir yra apibendrintas posakyje: „Būk atsargus, ko nori“.