Džiuto lapai yra tam tikrų džiuto augalų lapai, naudojami kaip maisto šaltinis Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir kai kuriose Afrikos dalyse. Šie lapai ne tik suteikia maistui išskirtinio skonio, bet ir maistinės vertės, be to, jie veikia kaip sriubų, troškinių ir padažų tirštikliai. Jie taip pat vadinami saluyot arba ewedu, priklausomai nuo pasaulio regiono, kuriame gaminate maistą. Kai kuriose pasaulio vietose galima auginti džiutą dėl šviežių lapų, o kai kuriose specializuotose parduotuvėse, atsižvelgiant į jų vietą ir dydį, jis tiekiamas šviežias, šaldytas arba džiovintas.
Džiutas yra daug naudojamų augalų. Visi Corchorus genties augalai laikomi džiutu, nors du turi ypatingą ekonominę ir kulinarinę vertę – C. olitorius ir C. capsularis. Šių augalų lapai paprasti, jų krašteliai gali būti šiek tiek dantyti. Nuskinti jauni džiuto lapai būna kvapnūs ir švelnūs; senesni lapai dažniausiai būna labiau sumedėję ir pluoštiniai, todėl jie ne tokie tinkami vartoti.
Iš džiuto stiebų gaminamos virvės, popierius ir įvairūs kiti gaminiai. Džiutas buvo naudojamas kaip universalus augalas Azijoje kelis šimtmečius, o europiečiai susipažino su džiuto virvėmis ir tekstilės gaminiais, kai pradėjo tyrinėti Indiją. Tačiau džiuto lapai Europos tyrinėtojų nepatraukė. Atrodo, kad taip nutiko daugeliui azijietiškų maisto produktų, nes daugelis įprastų azijietiškų patiekalų ir maisto vakarietiškam gomuriui vis dar atrodo gana egzotiški.
Su džiuto lapais gaminantys žmonės juos naudoja sriuboms, troškiniams, kariui, daržovių patiekalams, kartais tizanams ar arbatoms. Džiutas tampa gana lipnus ir gleivingas, kaip ir okra, kitas įprastas daržovių tirštiklis. Taip pat teigiama, kad jis turi savitą skonį, kuris kai kuriems žmonėms atrodo gana malonus. Džiuto lapai taip pat yra geras mitybos šaltinis, ypač beta karotenas.
Kaip ir špinatus bei kitus žalumynus, džiuto lapus galima virti nesmulkintus kaip pagrindinį patiekalo komponentą, arba juos galima lengvai supjaustyti, kad geriau susimaišytų su kitais ingredientais. Kai kurie virėjai mėgsta pasūdyti lapus ir pailsinti juos prieš gamindami, kad išsiskirtų gleivės, dėl kurių jie gali trikdyti gomurį. Kuo ilgiau jie verda, tuo jie tampa gleivingesni ir tankesni, todėl receptuose, kuriuose reikalaujama džiuto lapų, svarbu atkreipti dėmesį į kepimo laiką.