Egzistencinė depresija atsiranda tada, kai žmogus abejoja savo gyvenimo tikslu. Paprastai tai kyla iš egzistencinės krizės, kurios metu jis arba ji naujai suvokia mirtingumą. Santuoka, mirtis ir išsiskyrimai yra dažnos egzistencinės depresijos priežastys. Tiek vaikai, tiek suaugusieji gali susirgti egzistencine depresija, tačiau ši problema dažniau kyla ypač protingiems asmenims. Terapija paprastai apima paciento dėmesio nukreipimą į kitą vertą dėmesį, pavyzdžiui, jo draugus, šeimą ar kitus pomėgius.
Tokią depresiją skatina suvokimas, kad žmogus apskritai neva turi mažai prasmės. Žmogus gali suvokti, kad jis gyvuos neilgai, o jo buvimas ir išėjimas į pasaulį ilgainiui neturės didelės įtakos. Žmogus, sergantis egzistencine depresija, taip pat gali stebėtis, koks trapus yra gyvenimas ir kaip lengvai ir staiga ateina mirtis.
Beveik bet kokia patirtis, tiek maloni, tiek skausminga, gali būti tokios depresijos priežastimi. Žmogus gali pradėti galvoti, ar jo gyvenimas turėjo prasmę prieš malonią patirtį, pavyzdžiui, santuoką ar vaikų gimimą. Kita vertus, kažkas, patyręs neigiamą patirtį, pavyzdžiui, išsiskyrimą ar mylimo žmogaus mirtį, gali susimąstyti, ar jo gyvenimas vis dar turi prasmę. Be to, kartais sulaukęs tam tikro amžiaus, kurį žmogus laiko reikšmingu, gali sukelti krizę dėl nesėkmingų laimėjimų ir galimybės būti arčiau mirties.
Egzistencinė depresija dažnai pastebima gabiems vaikams ir apskritai aukštesnio intelekto suaugusiems. Vaikai, kurie laikomi gabiais, yra labiau linkę patirti egzistencinę depresiją. Jų aukštesnis nei vidutinis intelektas leidžia žiūrėti į pasaulį taip, kaip to nemato jų bendraamžiai. Vienas iš būdų išspręsti šią problemą yra prisilietimų terapija, kai tėvams nurodoma dažniau apkabinti vaiką, kad būtų išvengta izoliacijos jausmo.
Nėra „geriausio“ požiūrio į egzistencinės depresijos valdymą. Daugelis metodų yra susiję su paciento dėmesio atitraukimu kitais svarbiais dalykais, pavyzdžiui, šeima. Kai kurie žmonės palengvėja sutelkę dėmesį į savo fizinę išvaizdą, turtą ar religiją. Kartais gydymas nėra būtinas; pavyzdžiui, normalu, kad paauglys išgyvena egzistencinę krizę, tačiau dažniausiai jis greitai atranda prasmę drauguose, mokykloje ar pomėgiuose. Visgi saugiausia yra kreiptis į psichikos sveikatos specialistą, kuris įvertintų situaciją.