Eilėraščio pastraipa yra poezijos elementas arba vienetas, identifikuojamas eilučių lūžiais. Eilėraščio pastraipa yra laisvosios eilės poezijos aspektas, nepaisantis griežtų metrinių eilėraščių kūrimo reikalavimų. Eilėraščių pastraipos žymimos tuščia eilute virš ir po jais, kad kiekvienas iš šių vienetų būtų rodomas kaip atskira teksto dalis. Tai padeda sukurti išsamesnę poezijos kūrinio eigą, nors vėlgi, be griežtų klasikinei poezijai būdingų susitarimų.
Daugelis ekspertų eilėraščius supriešina su posmais. Kaip klasikinės poezijos elementas, posmas yra eilučių rinkinys, kuris, kaip ir eilėraščio pastraipa, identifikuojamas eilučių lūžiais virš ir po tekstu. Skirtumas tas, kad nors eilėraščių pastraipos neturi fiksuoto ilgio ar eilučių skaičiaus, strofos paprastai turi fiksuotą eilučių rinkinį su fiksuotais metrais ir rimavimo raštais. Strofai dažnai žymimi rimo schemų raštais, dėl kurių eilėraštis tinka daugeliui įprastų eilėraščių kategorijų pasenusiomis poetinėmis formomis.
Kitas būdas apibūdinti eilėraščio pastraipą yra tas, kad, užuot atskirus eilėraščių eilutes pagal techninius klasikinės poezijos reikalavimus, laisvoji eilėraščiai naudoja eilėraščius, kad atskirtų šiuos vienetus pagal temą, temą ar idėją. Eilėraščio pastraipa – puikus pavyzdys, kaip laisva eilėraščiu griežtus struktūros reikalavimus pakeičia laisvesne, intuityvesne, poeto intencijomis paremta ir emocijoms apeliuojančia struktūra. Kreipimasis į emocijas dažnai laikomas pagrindiniu šiuolaikinio eilėraščio postūmiu arba įkvėpimu, kai tikrasis tekstas gali būti fragmentiškas ir gana nepasiekiamas paprastam skaitytojui, o šie chaotiški puslapiai yra būdas poetui išreikšti visceralinius jausmus.
Akademikai ir kiti laisvos eilės vienetus gali vadinti eilėraščiais, nes kiekvienas vienetas primena pastraipą prozoje. Taip pat yra argumentas, kad šių vienetų pavadinimas gali būti iš dalies kilęs iš judėjų-krikščionių Biblijos ir kitų šventų tekstų, kuriuose taip pat dažnai nereikia fiksuoto eilučių ar matuoklio atskirti kiekvieną vienetą. Skaitytojai gali sužinoti daugiau apie eilėraščio pastraipą nagrinėdami klasikinės literatūros kūrinių pavyzdžius, pavyzdžiui, Johno Miltono „Prarastasis rojus“, kur atskiri poezijos vienetai neapima fiksuoto eilučių rinkinio. Daugeliu atvejų šie eilėraščiai gali atrodyti kaip proza, tačiau dažnai juose bus specifinių poezijos ypatybių, o „Prarasto rojaus“ atveju – epinės poezijos, išskiriančių juos nuo įprastų prozos pasakojimų.