Eklektinė psichoterapija nėra pati psichoterapijos mokykla, o veikiau įvairių priemonių ar metodų, kurie geriau pasitarnautų sprendžiamai problemai, naudojimas. Nors anksčiau terapeutai labiau laikėsi vienos teorijos ir praktikos, atmetant visas kitas, šiais laikais daugelis terapeutų užsisako eklektinę psichoterapiją, siekdami turėti laisvę pasirinkti priemones, kurios geriausiai atitinka paciento poreikius, o ne paciento pritaikymas prie teorijos. Tai lankstus požiūris, reikalaujantis pagrįstų žinių apie įvairias psichoterapijos rūšis.
Psichoterapija – tai tam tikrų metodų taikymas, siekiant pakeisti netinkamą elgesį, jausmus, mintis ar įpročius. Bėgant metams buvo sukurta daugybė psichoterapinių metodų ir teorijų, kurių per pastaruosius 30 metų eksponentiškai padaugėjo. Teorijos tampa labiau specializuotos, o kai kurie terapeutai mano, kad vienas metodas yra geriausias. Tačiau kiti sveikina įvairovę, nes tai suteikia jiems daugiau medžiagos, iš kurios gali rinktis, atsižvelgiant į paciento poreikius.
Eklektiškas psichoterapeutas geba pasirinkti įvairias priemones ar technikas iš įvairių požiūrių ir pritaikyti jas savo poreikiams. Tačiau viena iš eklektinės psichoterapijos kritikų yra ta, kad per kelis mėnesius neįmanoma visiškai suvokti psichologinio požiūrio techninių dalykų. Norint tapti minties ar požiūrio mokyklos ekspertu, prireikia daug metų, todėl buvo įtariama, kad eklektišką psichoterapiją mėgsta terapeutai, kurie nebuvo įgudę ar ekspertai jokios psichoterapijos srityje.
Anksčiau terapeutai buvo labai susieti su viena minties mokykla, kurią jie gynė kaip vienintelį būdą išgydyti ar gydyti netinkamą elgesį. Bihevioristai mano, kad elgesio išmokstama, todėl jo galima neišmokti naudojant pastiprinimą. Kognityvistai nori dirbti pagal mąstymo modelius, kurie, jų nuomone, sukelia nepageidaujamą ar nepageidaujamą elgesį. Psichoanalitikai seka Freudo darbus, kurie pabrėžė nesąmoningo proto galią. Tai tik keli įvairių psichoterapijos rūšių pavyzdžiai.
Eklektinė psichoterapija užleido vietą modernesniam požiūriui, vadinamam integracine psichoterapija. Šio tipo psichoterapija taip pat teikia pirmenybę skirtingiems požiūriams, tačiau jie naudojami kartu sprendžiant problemą, o ne tik išrenkant tuo metu patogias ar naudingas dalis. Teorijos integruojamos, o sąvokos naudojamos pasirinktinai, bet palaipsniui ir tik tada, kai įrodoma, kad jos yra veiksmingos.