Ekologinė ekonomika – tai teorinės ekonomikos sritis, nagrinėjanti žmogaus ekonomiką kaip pasaulinės ekosistemos posistemį. Iš esmės ekologinė ekonomika remiasi prielaida, kad žmonėms Žemė reikalinga žmonių gyvybei palaikyti, kad galėtų turėti ekonomiką, todėl stabilios, tvarios ekosistemos sukūrimas ir palaikymas yra pagrindinė žmogaus ekonomikos tęstinumo sąlyga. Ši teorija ryškiai prieštarauja tradicinėms ekonomikos teorijoms, kuriose pagrindinis dėmesys skiriamas rinkos funkcijai. Ekologinė ekonomika yra platus ir šiek tiek neaiškus ekonomikos teorijų pogrupis, kuris įgijo populiarumą dėl visuotinio atšilimo ir švietimo apie klimato kaitą.
Didžioji žmonijos ekonomikos dalis daro įtaką natūraliai planetos ekosistemai. Nors gali atrodyti, kad lankymasis pas kirpėją neturi nieko bendra su gamtos pasauliu, elektra, kuri maitina plaukų džiovintuvą, dažuose esančios cheminės medžiagos ir metalas, kuris patenka į žirkles – visa tai ateina iš ekologijos. Kadangi beveik kiekviena žmogaus veikla turi įtakos pasaulinei ekosistemai, didelė dalis ekologinės ekonomikos studijų apima žmogaus poreikių ir gamtos išteklių santykio tyrimą.
Ekologinė ekonomika kartais vadinama tarpdisciplinine arba tarpdisciplinine sritimi, nes jai reikalingas ir ekologijos mokslininkų, ir tradicinių ekonomistų darbas. Mokslinė šios srities pusė daugiausia susijusi su ekosistemų tvarumo matavimu ir technologijų kūrimu, dėl kurių tvari praktika būtų ekonomiška ir produktyvi. Ekonominė pusė bando susieti ekologinius duomenis su tradiciniais žmogaus poreikiais, kad sukurtų sistemingo ir tvaraus ekonomikos augimo potencialą.
Teorija, kurią sukūrė ir aiškino daugybė mokslo ir ekonomikos sričių šviesuolių, rodo, kad tradicinės ekonomikos teorijos ekologijos ir ekonomikos svarbą svarstė neteisinga tvarka. Kadangi ekonomika negali funkcionuoti, jei planeta taps visiškai netinkama gyventi, ekologinė ekonomika linkusi pirmiausia atsižvelgti į tvarumą, o po to – į ekonominius poreikius. Nors ši prielaida gali atrodyti pagrįsta, ginčus dažniausiai sukelia puiki ekologinės ekonomikos struktūra.
Viena iš pagrindinių ekologinės ekonomikos problemų yra ta, kad ji reikalauja, kad mokslininkai padarytų prielaidas apie ateitį. XXI amžiaus pradžios ginčas dėl visuotinio atšilimo yra puikus pavyzdys, kaip sunku pagrįsti politiką, pvz., oro taršos standartus, mokslinėmis prielaidomis, kurioms mokslininkai ne visada pritaria ir kurios ne visada pastebimos politikos formuotojams. Be to, klausimas tampa painus, kai skatinami netvarūs sprendimai kaip alternatyva besikeičiančiai politikai ar ekonominiam status quo, pavyzdžiui, siūlant, kad senkančių išteklių, tokių kaip iškastinio kuro atsargos, sprendimas yra naftos gręžimas daugiau vietų. Ekologinė ekonomika reikalauja ilgalaikės perspektyvos, kuri dažnai prarandama socialiniuose ir politiniuose debatuose, nes suprantama, kad žmonėms šiandien rūpi dujų kaina, o ne tai, kas nutiks, kai po šimtmečio baigsis iškastinis kuras.