Ekonominė demokratija yra viena iš socialinės ir ekonomikos filosofijų. Socioekonomika yra ekonomikos tyrimas ir tyrinėjimas, kai ji žiūrima žmogaus socialinių vertybių, elgesio ir sąveikos kontekste. Šiame kontekste ekonominė demokratija pasisako už valdžios atėmimą iš turtingos mažumos ir jos perdavimą žmonėms. Iš esmės tai yra ekonominio socializmo forma, kurioje darbuotojai kontroliuoja gamybą.
Ekonominės demokratijos modeliai gali būti įvairių formų – tiek teorinėje sistemoje, tiek taikant realias situacijas. Tačiau visi požiūriai dalijasi pagrindinėmis pagrindinėmis vertybėmis. Filosofija diktuoja, kad visi žmonės turėtų turėti prieigą prie bendrų išteklių, tokių kaip žemė, vanduo ir žaliavos. Dirbtinis stambiojo verslo trūkumas turėtų būti pašalintas, o vartotojų perkamoji galia turėtų būti padidinta.
Pagrindinė ekonominė problema, kaip apibrėžta ekonominės demokratijos filosofijoje, yra ta, kad visa visuomenė neuždirba pakankamai pinigų, kad nupirktų viską, ką gamina ir pagamina. Taip yra dėl to, kad maža žmonių grupė turi didžiąją dalį turto. Tą turtą jie naudoja ne savo darbuotojų gerovei, o tam, kad patys ir kiti akcininkai taptų dar turtingesni. Ši nelygybė, pagal ekonominės demokratijos filosofiją, veda į skurdą, nedarbą ir badą.
Šios problemos sprendimo būdai skiriasi intensyvumu ir apimtimi. Daugelis masinio požiūrio į ekonominę demokratiją šalininkų mano, kad jie gali išvengti kapitalistinio modelio kurdami darbininkų kooperatyvus. Grupė žmonių, kurie dalijasi panašiais įgūdžiais, susiburia vadovauti verslui. Kiekvienam kooperatyvo nariui priklausys arba išsinuomos dalis pastato, kaups pinigus komunalinėms paslaugoms ir reklamai bei gaus lygią pelno dalį. Daugumai darbininkų kooperatyvų šiandien vadovauja ūkininkų ar menininkų grupės.
Radikalesnis požiūris į ekonominę demokratiją apima vietos, nacionalinių ar pasaulio vyriausybių pertvarkymą. Užuot valdę tik savo nedidelį kooperatyvą, darbuotojai iš esmės dalintųsi kiekvieno verslo nuosavybe. Turtas niekam nepriklausytų, todėl jo negalima nusipirkti ar parduoti. Tačiau jį būtų galima išsinuomoti. Visos žemės vertė būtų nustatoma pagal tai, kaip ji naudojama.
Pagal šį metodą bankai taip pat priklausys visuomenei. Kiekvienas žmogus turėtų teisę į dalį verslo pelno. Visi dirba, bet užuot gavę atlyginimą, gauna vienodą turto dalį. Tokiu būdu šalininkai teigia, kad skurdas, badas ir karas praktiškai išnyks.